A.D. Kirkoras (1818-1886) - kultūros ir mokslo veikėjas. Istoriko A. Kulikausko nuomone, be Mickevičiaus, T. Narbuto, J. I. Kraševskio, L. Kondratavičiaus ( V. Sirokomlės), A. H. Kirkoro lietuvių tautinis atgimimas XIX amžiaus antroje pusėje būtų sunkiai įmanomas. Psl.140:
„...Dešiniajame Neries krante, buvo jėzuitų užmiesčio namas, vadinamas Vingiu dėt to, kad stovėjo Neries Vingyje. Čia buvo kaip tik tas jėzuitų dvaras, į kurį keliavo kolegijos pasiuntinys ir jam miegant apsireiškė Šv. Ignotas. Šią vietovę kartu su gyvenamuoju namu jėzuitams dovanojo Lietuvos didysis maršalka, Kunigaikštis Stanislovas Radvila. Per vasaros karščius Akademijos rektorius kartu su profesoriais atsikeldavo čionai pakvėpuoti grynu oru.
Nusileidus nuo kalno, kurio papėdėje Neris daro Vingį, ant kalno stovi minėtasis jėzuitų dvaras... Už upės stūkso statūs pušimis apžėlę kalnai, nuo jų nuožulnių šlaitų byra smėlis. Kairysis krantas, kuriuo einame, iš pradžių lėkštas, virsta krūmų prižėlusiomis kalvomis. Minėtus rūmus, kaip, žinoma, praėjusio šimtmečio pradžioje jėzuitai pastatė iš pajamų, kurias gavo , pardavinėdami taboką ir degtinę jėzuitų vaistinėje... Pastato viduje buvo koplyčia, o visą namą kartu su dideliu, gražiu parku supo mūras, ant kurio sienų ir nišose buvo puikių nežinomų autoriaus freskų. Kai jėzuitų jau nebuvo, šis pastatas tapo Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Masalskio nuosavybe; po jos perėjo žinion miesto vyresnybės, iš kurio už 12 tūkstančių sidabro rublių jį nusipirko tuometinis Vilniaus karinis gubernatorius generolas grafas Beningsenas ir iš tylaus vienuolių prieglobsčio pavertė gražiais, skoningais, šiuolaikiškais rūmais, juose mėgo pabūti imperatorius Aleksandras I, kai prieš pat prancūzų antpuolį, 1812 metais, svečiavosi Vilniuje. Rengiant jo garbei puotą, paaiškėjo, kad rūmuose netilps svečiai, todėl , Vilniaus Universiteto architektūros profesoriui Šulcui vadovaujant, parke ant lengvų kolonų iškilo daili pavėsinė. Po linksmybių ir šokių pabaigos iliuminacijos apšviesti joje turėjo vakarieniauti monarchas kartu su damomis ir aukščiausiais valstybės veikėjais; viskas buvo padaryta ir kruopščiai parengta, bet, likus, porai valandų iki puotos pradžios, architektui netiksliai apskaičiavus ar dėl skubos nepastebėjus darbo broko, ūmai su baisiu trenksmu nuvirto visas pavėsinės stogas, ir jo nuolaužos sukrito ant parketo. Pasibaisėjęs architektas Šulcas tučtuojau dingo. Ilgai atkakliai jo ieškota, kol pagaliau buvo pastebėta Neryje plūduriuojanti jo skrybėlė. Laikai tuomet buvo neramūs, dvi galingos valstybės grūmėsi tarpusavyje. Šulcas, ko gero išsigando, kad šis įvykis gali būti palaikytas slapta surengtu išdavikišku pasikėsinimu....
Nuvalytas parketas, ir puota vyko toliau. Jai baigiantis, buvo gauta depeša, jog prancūzai persikėlė per Nemuną ir yra jau Kaune, už keturiolikos mylių nuo Vilniaus.
Prancūzams užpuolus, Vingio rūmuose įsikūrė karinė ligoninė, ir netrukus visa tai virto visai kitokiu, kraupiu vaizdu. Atsitiktinai užsidegusi ligoninė supleškėjo iki pamatų kartu su ligoniais. Galima įsivaizduoti sugriuvusių, aprūkusių gražiųjų rūmų vaizdą...
Vėliau Vingį iš generolo Beningseno pirko imperatorius Aleksandras I, ir dabar jis priklauso imperatoriaus Vilniaus rūmams. Dažnai moksleiviai tenai rengia savo gegužines, dažnai po atviru dangumi baltuoja kariuomenės palapinės.“
O ši ištraukėlė tiesiog atsitiktinė, beieškant žinių apie mūsų vienintelės karalienės Barboros Radvilaitės romantiška meilės istorijos. Psl.234:
Karalienė “…Barbora, nenorėdama skaudinti, mylėdama ir žinodama motinos aistras keliaut, viską žinoti, viską matyti, suprasti, apsupta kelių dešimčių vyrų sargybos, pakvietusi savo ”Maloningąją ponią motiną, karieta rieda pasivažinėti Kairėnų, Nemenčinės miškų link, į Trakus ar prie Sudervės ežerų”.
O dabar siūlome nupūsti laiko dulkes ir paklajoti su Adomu Honoriu po Vingio parką, kur šiuo metu laukia linksmesnių dienų iš nebūties keliamas labai karštų širdelių puoselėjamas Reginos Juodkaitės, Kristinos Balnytės VU Botanikos sodo Sistematikos ir geografijos skyrius.
