Sinonimai: pluoštinis linas, sėmeninis linas, aliejinis linas 

Linas visada buvo vienas iš nuolatinių ir būtinų senovės lietuvių palydovų įvairiose srityse: manoma, kad linai Lietuvoje auginami jau apie 4000 metų. Augalas pradėtas kultivuoti Azijoje bei Viduržemio jūros regione prieš 9000 metų, taip pat Egipte, kur lino audiniai buvo panaudojami mumifikacijai. Be lininių audinių taip pat neišsiversdavo ir lietuvių laidotuvių apeigose.

 

 

Sėjamasis linas priklauso lininių (Linaceae DC. Ex Gray) šeimai. Tai – žolinis vienametis augalas, turintis ploną, statų, nuo pagrindo arba tik link viršūnės  šakotą (priklauso nuo veislės) iki 120 cm aukščio užaugantį stiebą. Lapai – linijiškai lancetiški, vienagysliai, bekočiai, ant stiebo prisegti pražangiai. Šaknų sistema liemeninė. Žiedai ant ilgų žiedkočių, iki 2 – 2,5 cm skersmens, mėlyni, melsvi, rečiau balti ar geltoni, dvilyčiai ir vėjo apdulkinami, sutelkti į skėtiškas kekes. Vaisius – penkializdė taisyklingai apvali dėžutė. Kiekviename lizde yra po 2 sekcijas, kurių kiekvienoje yra po vieną rudą, lygiu paviršiumi ir dėl to blizgantį sezamo sėklos formos sėmenį. Ant kiekvieno stiebo subręsta iki 8 tokių dėžučių. Žydi linai birželio – liepos mėnesiais, sėklos subręsta liepą – rugpjūtį. Žydėjimo trukmė yra 5 – 12 dienų.

Pasaulyje linų priskaičiuojama iki 200 rūšių, tarp kurių dominuoja vienametės ir dvimetės žolės, pasitaiko ir puskrūmių. Lietuvoje auginamos 6-7 rūšys linų (Linumgenties). Tai – vienametės žolės L. usitatissimum (sėjamasis linas), L. grandiflorum (stambiažiedis linas), o taip pat ir daugiamečiai žoliniai augalai L. flavum (geltonžiedis linas),

 

 

L. perenne (daugiametis linas) ir kt., kurie dažniausiai auginami kaip dekoratyviniai augalai (natūraliai minėtos linų rūšys Lietuvoje neauga, natūralioje aplinkoje pas mus aptinkamas tik L. catharticum (pievinis linas), kuris yra iki 25 cm aukščio ir yra gana dažnas pievose, laukuose, pamiškėse). 

 

 

Nuo seno linai buvo skirstomi į pluoštinius ir sėmeninius, bet šiuo metu abiejų grupių linai yra sujungti į vieną L. usitatissimum rūšį (norint parodyti skirtumą tarp pluoštinių ir sėmeninių linų, pastarieji kartais išskiriami į atskirą varietetą L. usitatissimum L. var. humile (Mill.) Pers.). Pasaulyje auginama daug daugiau sėmeninių linų (dėl šiomis dienomis ypač paklausaus linų sėmenų aliejaus) ir gerokai mažiau pluoštinių linų.

Linų stiebelis turi apie 20 – 30 % pluošto. Pluošto gavybai panaudojama antžeminė stiebo dalis iki išsišakojimo (iš jos gaunamas ilgas pluoštas). Iš žiedyno šakelių gaunamas prastos kokybės pluoštas (santechnikoje naudojamos pakulos). Todėl auginant linus stengiamasi, kad jų stiebas būtų kiek įmanoma ilgesnis ir storesnis (storesniame stiebelyje yra daugiau pluošto). 

Geriausias linų pluoštas gaunamas tada, kai linai auginami vėsesniu ir debesuotu oru (tada jie mažiau šakojasi) ir raunami sulaukę ankstyvosios geltonosios brandos. Kadangi linų šaknų sistema yra gana silpna, tai šie augalai yra jautrūs drėgmės kiekiui dirvožemyje ir jo svyravimams: daugiausiai drėgmės linams reikia žydėjimo metu, daug mažiau – brendimo periodu (beje, drėgmės pertekliaus linai irgi nepakenčia). Taip pat žinotina, kad linams labai kenkia piktžolės, kurios būtinai turi būti naikinamos herbicidais.

Linų selekcijos darbai Lietuvoje pradėti Dotnuvoje 1922 metais. Ten sukurtos linų veislės ‘Dotnuvos ilgūnėliai I’ ir ‘Dotnuvos ilgūnėliai II’. Nuo 1965 metų iki šiol linų selekcija tęsiama Upytės bandymų stotyje. Ten buvo išvestos ilgapluoščių linų veislės ‘Banga’ ir ‘Banga 2’, ‘Vega’, ‘Viltis’, ‘Upytė’ ir ‘Upytė 2’ (baltažiedžių linų veislė; šios vėlyvos pluoštinių linų veislės stiebai nešakoti, augalai atsparūs išgulimui, bet pluošto kokybė vidutinė, audiniai kietoki, o ir atsparumas ligoms nepakankamas), ‘Žydriai’, ‘Lietuvos 230’ ir ‘Lietuvos 392’, ‘Baltučiai’ (linai baltažiedžiai, didelė pluošto išeiga, o šios veislės linų verpalai labai gerai kotiruojami)  ir kt.

Linai yra ne tik paklausi pluoštinė žaliava: iš jų gaminama vertingų bei gerinančių sveikatą produktų. Iš linų sėmenų spaudžiamas liaudies ir tradicinėje medicinoje plačiai naudojamas sėmenų aliejus. Šis produktas yra unikalus savo chemine sudėtimi – jo sudėtyje yra iki 50 % omega-3 (lonoleno) bei apie 20 % omega-6 (linolo) polinesočiųjų riebalų rūgščių, apie 20 % oleino (mononesočiosios) rūgšties ir tik apie 10 % palmitino bei stearino (sočiųjų) riebalų rūgščių. Linolo ir linoleno riebiosios rūgštys yra labai svarbūs žmogaus organizme nesintetinami maisto komponentai, kurie yra būtini normaliai lipidų (ypač cholesterolio) apykaitai organizme. Nuo to tiesiogiai priklauso ir širdies bei kraujagyslių sistemos funkcionavimas. Dabartiniame žmogaus racione yra nepakankamas kiekis omega-3 riebalų rūgšties, todėl sėmenų aliejus, būdamas turtingiausias šio komponento iš visų augalinių aliejų, yra puikus maisto papildas, padedantis natūraliai apsirūpinti polinesočiosiomis riebalų rūgštimis, taip pat yra puiki aterosklerozės profilaktinė ir gydomoji priemonė.

Sėmenų aliejus aktyvina žarnyno peristaltiką, dėl to maistas greičiau juda žarnomis. Tai leidžia panaudoti sėmenų aliejų kaip nutukimą stabdančią priemonę. Be to, didesni kiekiai aliejaus (50 – 100 mL) gali būti vartojami kaip vidurius laisvinanti priemonė. 

Aliejus tinka ir silpniems plaukams stiprinti: nedidelis jo kiekis įtrinamas į galvos odą, uždedamas polietileninis maišelis ir palaikoma valandą. Tada galva išplaunama šampūnu. Ši priemonė taip pat skatina plaukų augimą.

Maistui pagardinti naudojami linų sėmenys, kurie turi iki 30 % gleivingų bei kitokių skaidulinių medžiagų, taip pat juose aptinkama 236 mg% kalcio, 622 mg% fosforo, 831 mg% kalio bei beveik visų mikroelementų, juose randama beveik visų aminorūgščių, taip pat vitamino C, E ir pėdsakai kitų. Sėmenyse esančios skaidulos skrandyje brinksta ir tai suteikia sotumo jausmą, todėl sėmenys rekomenduojama vartoti kaip organizmą detoksikuojantį ir dietinį produktą. 

Sėmenų užpilo geriama sergant opaligėmis ir kolitais. Užpilas ruošiamas taip: 1 valgomasis šaukštas sėmenų užpilama 200 mL verdančio vandens, maišoma 15 min (kad į vandenį pasklistų gleivės), po to nukošiama. Geriama po 50 mL 30 minučių prieš valgį 3-4 kartus per dieną.

Sėmenyse randama ir specifinių fitohormonų, kurių koncentracija yra gerokai didesnė, nei kituose augaluose. Šie hormonai, manoma, yra gana efektyvi priemonė kovoje prieš onkologines ligas, bet laboratoriniai tyrimai šioje srityje dar tik pradedami vykdyti.


Parengė R. Šiukšta, 2007-01-29