Rozmarinas - Rosmarinus L.
Kvapiojo rozmarino istorija nukelia mus tūkstančius metų praeitin – ypatingą vaidmenį šis augalas suvaidino jau senuosiuose graikų mituose, kuriuose jam buvo lemta puošti pačią garsiąją graikų deivę Afroditę: garsusis senosios Helados (dabartinės Graikijos) poetas Hesiodas savo mituose pasakoja, jog meilės ir grožio deivė Afroditė, gimusi iš baltų jūros putų, kilo iš jūros kūną prisidengusi kvapniosiomis rozmarino šakelėmis. Dėl šios priežasties graikai ir romėnai laiko rozmariną šventu ir stebuklingu augalu: anksčiau šiose šalyse be rozmarino buvo neįsivaizduojami tokie svarbūs žmogaus gyvenimo momentai, kaip gimimas ir mirtis. Tikėta, jog rozmarinas nuskaidrina protą, skleidžia meilę ir draugystę, todėl neveltui šis augalas ir buvo, ir tebėra auginamas dažname Viduržemio jūros regiono sodelyje ar name, be jo neišsiverčiama ir šio regiono šalių virtuvėse.
Mūsų laikais katalikiškose šalyse rozmarinas labiau tapatinamas su nekaltąja mergele Marija, kuri, manoma, ilsėdavosi pasitiesusi apsiaustą ant baltažiedžio rozmarino šakelių. Tada, pasak legendos, rozmarino žiedeliai iš baltų tapo dangiškai žydri, o žydra spalva religijoje siejama su nekaltumu ir tyrumu.
Rozmarino pavadinimas neretai klaidingai ir kildinamas siejant jį su mergele Marija (angliškas augalo pavadinimas Rosemary sudarytas tarsi iš dviejų populiarių moteriškų vardų: Rose (rožė) ir Mary (Marija)), tačiau iš tiesų rozmarino (lot. Rosmarinus) vardas atsirado iš lotyniškų žodžių Ros (lot. rasa, lašas) ir Marinum (lot. jūra) samplaikos. Nuo seno manoma, jog rozmarinui, taip mėgstančiam augti sausuose ir smėlėtuose saulės kepinamuose pajūriuose, nereikalingas lietaus vanduo – augalo gyvybei palaikyti esą užtenka drėgmės, kurią brizas atneša nuo jūros. Šią savybę ir atspindi augalo pavadinimas, pažodžiui reiškiantis „jūros lašas“.
Kvapusis rozmarinas (Rosmarinus officinalis L.) yra daugiametis notrelinių šeimai (Lamiaceae Lindl.) priklausantis visžalis puskrūmis. Stiebai sumedėję, labai šakoti, keturbriauniai, užaugantys iki 2 m aukščio. Lapai 2-4 cm ilgio, spygliški, bekočiai, į apačią užlinkusiais pakraščiais. Viršutinis lapų paviršius tamsiai žalias, odiškas, apatinis – balkšvas, apaugęs trumpais tankiais plaukeliais. Žiedai smulkūs, spalva įvairuoja nuo beveik baltos iki tamsiai violetinės. Žiedai formuojasi viršūnių lapų pažastyse. Šiltesnėse vietovėse augalas žydi ištisus metus, vėsesnio klimato zonose žydi vasaros mėnesiais. Augalas labai aromatingas ir medingas, todėl jo žiedus mielai lanko bitės ir kiti vabzdžiai. Vaisius – riešutėlis.
Rozmarinas natūraliai paplitęs visame Viduržemio jūros regione (pietų Europa ir šiaurės Afrika), taip pat centrinėje ir pietryčių Azijoje, kur karštas ir saulėtas vasaras keičia šiltos mažasniegės žiemos. Šiauresniuose Europos regionuose rozmarinas taip pat buvo mėgstamas palangių ir sodelių augalas, tačiau mūsų žiemų šalčio augalas nepakelia. Rozmarino kelias į šiauresnes Europos teritorijas, manoma, driekėsi per Angliją, kurioje šis augalas pirmąsyk išaugintas dar XIV a., Vindzorų giminės karaliaus Edvardo III žmonos Filipos sode. Iš Anglijos rozmarinas keliavo į kitas Europos šalis, kuriose išpopuliarėjo kaip prieskoninis ir dekoratyvinis augalas.
Kaip minėta, jau nuo seniausiųjų laikų Graikijoje rozmarinas laikytas ypatingu augalu: manyta, kad augalas gerina atmintį, todėl studentai noriai nešiodavosi šio augalo šakeles. Net ir mūsų laikais graikų studentai, besimokantys per naktį, kambaryje pasmilko džiovintų rozmarino šakelių tikėdami, jog tai pagerins įsiminimą.
Viduramžiais košmarų ir nerimo kamuojamiems žmonėms rekomenduodavo prieš miegą po pagalve pasidėti rozmarino šakelių.
Rozmarinas tarnaudavo žmonijai ir epidemijų metu: dėl savo dezinfekcinių savybių augalo dūmais buvo valomas oras patalpose, kuriose gydyti šiltine sergantys ligoniai. Siaučiant marui XVII a., žmonės nešiodavosi rozmarino šakeles, kad eidami per maro apimtas teritorijas galėtų prisidėti jas prie nosies ir taip apsisaugoti nuo užsikrėtimo per orą. Net Antrojo pasaulinio karo metais prancūzų gydytojai pagal iš viduramžių atėjusią praktiką ligoninėse degindavo rozmarinų ir kadagio uogų mišinį, idant užkirstų kelią hospitalinių infekcijų plitimui.
Kai kuriose Viduržemio jūros teritorijose ant rozmarino krūmų buvo ir tebėra džiovinami lininiai drabužiai: saulės atokaitoje ant rozmarino šakelių džiūstantys skalbiniai prisismelkia rozmarino kvapo ir taip apsaugomi nuo kandžių.
Rozmarinas visuomet buvo mėgstamas virtuvinių palangių prieskoninis augalas, tačiau jo populiarumas šiuo metu yra kiek sumenkęs. Taip atsitiko dėl to, kad mūsų būstai (ypač virtuvės) žiemos metu tapo per sausos ir per šiltos šių augalų žiemojimui: gerėjant miestiečių gyvenimo sąlygoms, krosnis pakeitė centrinis šildymas, todėl vazonuose auginami rozmarinai, ramybės periodu mėgstantys 5-10 ºC temperatūrą, dažname bute ar name tiesiog sudžiūva.
Rozmarinai yra nereiklūs, idealiai tinkami auginti šiltose saulės kepinamose vietose – augalai ne tik nebijo saulės atokaitos, bet, priešingai, joje tarpsta ir sintetina daugiau kvapiųjų eterinių aliejų, dėl kurių yra taip vertinami nuo seniausių laikų. Kaip minėta, rozmarinai mūsų sąlygomis lauke nežiemoja, jie auginami arba kaip vienamečiai augalai, arba žiemai turi būti įnešami į patalpas. Norint išlaikyti rozmarinus per žiemą, būtina jiems rasti šviesią vietą, kurioje temperatūra nepakiltų aukščiau 10 ºC.
Rozmarinai dauginami sėklomis, tačiau paprasčiau rozmariną nuo pavasario iki rudens padauginti auginiais. Augalas lengvai pakelia genėjimą, todėl tinka figūriniam genėjimui ir peizažinio stiliaus gyvatvorėms. Rozmarinui galima suteikti rutulišką pavidalą (tam tinkamiausi labiau šakotis linkę augalai) arba formuoti kaip vienakamienį ar keliakamienį medelį. Iš rozmarino taip pat galima išauginti: tam šis augalas tinkamas ne tik dėl savo pakantumo genėjimui, bet ir dėl ilgaamžiškumo – rozmarinai neretai sulaukia garbaus amžiaus.
Rozmarinuose aptinkama iki 2 % eterinių aliejų, saponinų, iki 8 % tanidų, tačiau šių medžiagų kiekis labai priklauso nuo augalo auginimo sąlygų – kuo šiltesnėje ir saulėtesnėje vietoje auga rozmarinas, tuo daugiau vertingų medžiagų prikaupia. Pagrindinė veiklioji medžiaga yra eterinis aliejus, suteikiantis augalui specifinį, kamparą primenantį, neįkyrų kvapą. Įdomu, kad žydintys rozmarinai eterinių aliejų turi perpus mažiau nei nežydintys. Šis eterinis aliejus tonizuojančiai veikia kraujotaką ir nervų sistemą, ypač kraujagyslių inervaciją, todėl rozmarino preparatai naudojami hipotonijai, vegetacinei distonijai ir neurozėms gydyti, taip pat reumatinių ligų bei podagros simptomams lengvinti (daromos gydomosios vonios). Rozmarinas padeda kovoti ir su virusinėmis infekcijomis (gripu, pūslelinės sukėlėju Herpes simplex ir kt.), be to, palengvina organizmo atsistatymą po įvairių infekcinių ligų. Augalui būdingas bendras tonizuojantis (greitina kraujo apytaką), organizmą stiprinantis, virškinimą skatinantis, spazmolitinis bei diuretinis poveikis. Nustatyta, jog rozmarino preparatai puikiai tinka depresijoms ir apatijoms gydyti, net migreniniams skausmams malšinti.
Gydymui dažniausiai naudojama rozmarino arbata. Rozmarino arbatą ruošti galima iš įvairių žaliavų (džiovintų ar šviežių vienamečių ūglių, žievės ar sėklų). Vienam puodeliui arbatos imamas 1 šaukštelis susmulkintų džiovintų lapų, žaliava užpilama puodeliu verdančio vandens ir po 5 min. nukošiama. Arbata geriama šilta, po puodelį prieš pusryčius ir prieš pietus.
Vietoje arbatos galima naudoti ir rozmarino tinktūrą (tinctura Rosmarini (1:5)). Tinktūra vartojama po 5 lašus 15 min. prieš pusryčius ir prieš pietus. Spiritinę tinktūrą taip pat galima naudoti įtrynimams gydant reumatą, neuralgijas, funkcinius širdies sutrikimus.
Gydymui gali būti naudojamas ir rozmarinų vynas. Tam tikslui imama 200 g šviežio smulkinto rozmarino ir užpilama 1 litru Chablis arba Muscadet vyno. Mišinys pašildomas iki 70 ºC (svarbiausia neužvirinti) ir dar karštas išpilstomas į butelius. Po kelių dienų vyną reikia nukošti, išpilstyti į naujus butelius ir sandariai uždaryti. Gydymui rozmarinų vyno vartojama po taurelę pietų ir vakarienės metu.
Naudingos ir rozmarino vonios. Vienai voniai paruošti reikia 50 g rozmarino lapų užlikyti 1 litru karšto vandens, uždengus 30 min. palaikyti, nukošti ir supilti į šiltą (bet ne karštą) vonią. Paruoštoje vonioje reikėtų pagulėti ne ilgiau nei 10 min. Rozmarino vonios atliekamos ryte, geriausia tik atsikėlus, nes vakare rozmarinas gali sukelti nemigą.
Pažymėtina, jog rozmarino preparatus į vidų vartoti reikia atsargiai, nes per didelės preparatų dozės gali būti net mirtinos. Be to, negalima rozmarino preparatų vartoti nėščioms moterims (gali sukelti gimdos raumenų spazmus), taip pat draudžiama gerti eterinį aliejų, nes jis gali stipriai suerzinti gleivines.
Rozmarinai taip pat yra nepakeičiami Viduržemio jūros regiono šalių virtuvėje – itališki patiekalai tiesiog neįsivaizduojami be šio prieskonio. Vienas iš pagrindinių tradicinių prieskonių mišinių, kurį galima rasti bene kiekvieno italo virtuvėje, yra aromatinė druska Salamoia. Tradicijų tebesilaikantys italų kulinarai šią druską gamina iš savo daržuose užaugintų prieskonių, tačiau kvapiosios Salamoia druskos galima nusipirkti ir Italijos prekybos centruose. Gaminant Salamoia namuose, medinės lentos centre papilama nemažai jūros druskos, ji sumaišoma su nedideliu kiekiu šviežio rozmarino, įmetami keli lapeliai šalavijo, kelios skiltelės česnako ir įberiama nedaug juodųjų pipirų. Tuomet imamas didelis lenktas peilis, ir visas mišinys lėtai ir ilgai smulkinamas, kol prieskoninės žolelės, česnakai ir druska susilieja į vieną bendrą unikalaus kvapo ir skonio prieskonių mišinį. Tuomet paruošta drėgna druska paliekama džiūti saulės atokaitoje ir galiausiai išpilstoma į sandarius stiklinius indus. Šis prieskoninis mišinys naudojamas patiems įvairiausiems patiekalams (sriuboms, salotoms, mėsai ir kt.) pagardinti. Nemažiau populiarus ir kvapusis rozmarinų aliejus, gaunamas alyvuogių aliejuje mirkant rozmarino šakeles.
Rozmarinų eterinis aliejus nuo seno naudojamas parfumerijos pramonėje. Ne veltui dar XVII a. Anglijoje pramoniniu būdu pradėtame gaminti ir pardavinėti pirmajame komerciniame odos losjone viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių buvo būtent rozmarinas, puikiai stimuliuojantis įvairias odos funkcijas. Aukščiausios kokybės eterinis aliejus gaunamas distiliuojant vandenyje žydinčias rozmarinų šakeles, prastesnis aliejus gaminamas iš nežydinčių rozmarino stiebų ir lapų. Eterinis aliejus yra bespalvis arba švelniai gelsvas ar žalsvas. Pagrindiniai rozmarinų eterinio aliejaus gamintojai yra šiaurės Afrikos regiono šalys, ypač Marokas ir Tunisas. Pavyzdžiui, Maroke, kuris pirmasis pradėjo gaminti rozmarino eterinį aliejų ir iki šiol yra pagrindinis šio aliejaus eksportuotojas, per metus pagaminama iki 100 tonų rozmarinų eterinio aliejaus. Be to, laikoma, kad Afrikoje pagamintas eterinis aliejus yra geriausios kokybės pasaulyje – net Ispanijoje ar Prancūzijoje distiliuotas rozmarinų eterinis aliejus nusileidžia Afrikietiškajam savo kokybe.
Šiuo metu yra išvesta nemažai rozmarino veislių įvairių atspalvių melsvos, rausvos ar baltos spalvos žiedais. Pavyzdžiui, veislės ‘Seven Seas‘ augalai yra kompaktiški, žydi ryškiai mėlynais žiedais, todėl puikiai tinka auginti vazonuose ir loveliuose, o greitai auganti, stačiais stiebais pasižyminti veislė ‘Miss Jessop‘s Upright‘ labai tinka gyvatvorėms formuoti šiltesnio klimato šalyse.
Parengė Raimondas Šiukšta, 2010-12-19.