Botanikos sodo paveldas – Vingio dvaro sodyba iki atsikeliant botanikos sodui
Retas mūsų kultūros paveldo objektas gali pasigirti tokia įdomia ir šlovinga istorija, kokią turi Vingio dvaro sodyba, kurioje nuo 1919 m. įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodas.
Senasis laikotarpis (1441-1522). Vilniaus priemiestis Lukiškės, į kurio sudėtį pateko ir Neries vingis (dab. Vingio parko bei Botanikos sodo teritorija), priklausė seniausioms Vilniaus miesto žemės valdoms, kurios buvo suteiktos dar 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (Kazimierz IV Jagellońsczyk) privilegija. Vilniaus miestiečiai, taip pat kilmingų giminių atstovai valdė atskiras jų dalis.
Radvilų valdos (1522-1593). 1522 m. greta kitų didikų valdų atsiranda ir Radvilų žemės, o dvaras vadinamas Radvilų Lukiškėmis. 1551-1565 m. dvarą valdė LDK didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (Nicolaus VI Radziwil Niger), Mikalojaus Radvilos Rudojo (Nicolaus V Radziwil Rufus) ir Barboros Radvilaitės (Barbara Princeps Radivila) pusbrolis. Jis ir pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis buvo stipriausia reformacijos atrama Lietuvoje, nuo 1555 iki 1565 m. Radvilų Lukiškių rūmuose ėmė burtis ir pirmoji protestantų bendruomenė („zboras“). 1558 m. šiuose rūmuose pradėjo veikti ir reformatų mokykla. Šią mokyklą M. Radvila norėjo paversti net aukštąja. Po tėvo M. Radvilos mirties našlaičiais likusius vaikus ėmėsi globoti dėdė Mikalojus Radvila Rudasis. Vyriausias sūnus Mikalojus Kristupas Našlaitėlis (Nicolaus VIII Christophorus Radziwil Sierotka) Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus (V. Protaszewicz-Szuczkowskij) ir ypač garsaus jėzuitų pamokslininko P. Skargos (P. Skarga) pastangomis buvo atvestas į katalikų tikėjimą. Našlaitėlis padėjo atlenkti į katalikų tikėjimą ir tris mažamečius brolius, gimusius ir augusius Lukiškėse: Jurgį (Georgius III Radziwil Norma Praelator) – būsimąjį Vilniaus vyskupą ir kardinolą; Albrechtą (Albertus II Radziwill Justinian) ir Stanislovą Pamaldųjį (Stanislaus II Radziwil Pius), būsimąjį Lukiškių dvaro paveldėtoją. Norėdamas sutvirtinti vyskupu tapusio brolio Jurgio pozicijas ir atsidėkoti jėzuitams, 1584 m. spalio 30 d. Stanislovas Radvila užrašė jėzuitams Lukiškių dvaro dalį, o 1593 m. kovo 20 d. padovanojo ir likusią Lukiškių dvaro dalį su rūmais ir kitais pastatais bei tėvo pirktomis žemėmis anapus Neries.
1 pav. Radvilos: Mikalojus Juodasis, Mikalojus Kristupas Našlaitėlis, Mikalojus Rudasis
Jėzuitų rezidencija (1593-1774). Jau XVI a. pabaigoje pradėtas kurti kompleksas, ilgainiui pradėtas vadinti jėzuitų Lukiškėmis ar Užvingiu (Zakret), tapo ne tik poilsio, bet ir vienu svarbiausių Akademijos intelektualinių ir kultūros centru. Akademija mokslo laipsnių teikimo ceremonialus, vadinamus promocijomis, stengėsi derinti su kitų valstybių karalių vizitais. Šios iškilmės tapdavo tikra švente ir vykdavo ne tik Akademijoje, bet labai dažnai ir Lukiškių rezidencijoje.
Pats dvaro centras su Radvilų rūmais buvo pritaikytas poilsio rezidencijai, o gretimuose plotuose – vadinamajame Radvilų palivarke pradėta plėtoti ūkinė veikla. Dvaro laukuose auginami javai, apyniai naudojami alui virti ir degtinei varyti, ši gydomųjų antpilų, tinktūrų ir trauktinių pavidalu nuo 1600 m. buvo pardavinėjama jėzuitų vaistinėje Šv. Jono gatvėje. Didžiulis greta rezidencijos rūmų plytėjęs vaistažolių daržas minimas jau 1646 m., tad galima sakyti, kad farmacijos mokslo pradžia taip pat sietina su Lukiškėmis. 1774 m. lapkričio 28 d. sudarytame rezidencijos inventoriuje nurodoma, kad netoli rūmų buvo trys daržai. Jėzuitai, išgąsdinti 1710 m. maro, nepagailėjusio daugumos tuo metu Lukiškių rezidencijoje pasislėpusių vienuolių, jau 1714 m. rezidencijos teritoriją apmūrijo aukšta siena, o jos vidines nišas ištapė augaliniais ornamentais, egzotiškų rojaus paukščių ir gyvūnų atvaizdais. Didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis, manoma, projektavo J.K. Glaubicas (J. Ch. Glaubitz), o statė jėzuitų architektas J. Grimas (J. Grime). Pasagos formos rūmų ansamblis buvo vienas didžiausių ir įdomiausių Vilniuje, kurio visas šiaurinis fligelis arčiau Neries buvo skirtas bažnyčiai. Deja, bet gražiais naujais rūmais jėzuitams teko pasidžiaugti tik apie porą dešimtmečių. 1773 m. Jėzuitų ordinas buvo panaikintas. 1774 m. Lukiškių rezidenciją perėmė Edukacinė komisija.
2 pav. Lukiškės (Vingio dvaro sodyba) (1646 m. ir 1770 m. planų dalys)
3 pav. Jėzuitų rūmai Vingio šile (S. Smolikovskis, 1850 m., fragmentas) ir tvoros fragmentas mūsų dienomis
Vyskupo Masalskio turtas (1774-1794). Uždarius Jėzuitų ordiną, 1774 m. rezidencija su žeme parduota Vilniaus vyskupui J. I. Masalskiui. Jam valdant parengtas, ko gero, pirmasis Vingio sutvarkymo projektas, paverčiant šią vietovę miesto parku, bet projektas liko tik popieriuje. Dalis rūmų užleista mokytojų seminarijos bendrabučiui, kitais pastatais ir sodais naudojosi Universiteto profesoriai. Viename iš pastatų įsikūrė vyskupo globotinis medicinos profesorius M. Renje (M. Regnier), kitame – rektoriaus M. Počobuto (M. Poczobutt-Odlanicki) 1784 m. chemijos dėstyti pakviestas Turino karališkosios akademijos narys J. Sartorijus (J. Sartorius). Vingio dvare įkurta laboratorija tapo pagrindine šio mokslininko tyrimų baze. Chemiją jis jungė su farmacija, dėmesį sutelkdamas į augalinės kilmės medžiagas. Čia, Vingyje, J. Sartorijus pradėjo tyrinėti Vilniaus miesto ir jo apylinkių orą, tam tikslui į Vilnių atsigabenęs specialų aparatą. Taigi Vingis siejasi ne tik su farmacijos, bet ir su aplinkos tyrinėjimų Lietuvoje pradžia. Po J. I. Masalskio žūties 1794 m. dvarą paveldėjo jo brolio vaikai, bet visus dvaro valdymo reikalus tvarkė Vilniaus vyskupystės valdžia.
Gubernatorių rezidencija (1794-1812). Numalšinus T. Kosciuškos (A. T. Kościuszko) sukilimą Lietuvai valdyti paskiriamas gubernatorius N. Repninas (N. Repnin). Be kitų reikalų jis ėmėsi tvarkyti ir gerokai pakrikusius Lietuvos švietimo finansus. 1797-1798 m. N. Repnino viešpatavimas ėjo į pabaigą. 1798 m. lapkričio 22 d. Vingio rūmuose, laukdama iš Vienos grįžtančio vyro, mirė jo žmona caro rūmų dama N. Repnina. Palaidota senosiose jėzuitų kapinėse. Pagal architekto K. Šildhauzo projektą ant jos kapo buvo pastatyta dar ir dabar prie pagrindinio įėjimo tebestovinti senų pušų šešėlyje paskendusi kukli koplyčia. 1799 m. Vingio dvarą nusipirko P. Zubovas (P. Zubov), 1801 m. dvaras atiteko naujam Lietuvos gubernatoriui L. Benigsenui (L. Bennigsen). Šis senas karys nusipirko senąją jėzuitų vasaros rezidenciją, ją restauravo ir pavertė puošniais vasaros poilsio rūmais. 1801-1806 m. čia vėl kunkuliavo kultūrinis gyvenimas. Į jų rengiamus vakarus Vingio rūmų literatūros ir muzikos salonuose rinkdavosi Vilniaus elitas ir diduomenė. Čia ne kartą viešėjo Vilniaus universiteto profesorius J. Frankas su žmona puikia dainininke K. Gerardi. Vilniuje gastroliavę ir viešėję artistai bei menininkai. 1806 m. L. Benigsenas buvo paskirtas Rusijos kariuomenės vyriausiuoju vadu ir gyvenimas Vingio rūmuose vėl apmirė.
4 pav. Koplyčia N. Repninai Vingio parke ir L. Benigseno portretas
5 pav. Gubernatorių laikais statyta oficina ir arklidės išliko iki mūsų laikų
Rusijos-Prancūzijos karo (1812) ir pokario metas. 1812 m. ruošiantis karui su Prancūzija, Vingio rūmuose viešėjo caras Aleksandras I (Aleksandr I Pavlovich). Ir rūmai, ir apylinkių grožis carui padarė tokį neišdildomą įspūdį, kad nutarė juos nusipirkti. Vingyje caro garbei surengtoje puotoje, dalyvaujant Rusijos ir Lietuvos politiniam elitui, gražiausioms Lietuvos damoms ir panelėms, 1812 m. birželio 13 d. vidunaktį Aleksandras I sužinojo apie Napoleono (Napoléon Bonaparte) persikėlimą per Nemuną. O prieš tai dar griuvo šiai šventei pastatyta laikina pavėsinė, ją projektavęs architektas M. A. Šulcas nusiskandino Neryje...
1812 m. birželio 19 d. į Vilnių įžengusi prancūzų kariuomenė Vingio rūmuose įrengė karo lauko ligoninę. Rudenį traukdamiesi prancūzų vadai likimo valiai paliko besigydančius. 1813 m. dvarą su apdegusiais rūmais perėmė valstybės iždas. Jį saugoti nuo miško kirtimo turėjo čia apgyvendinti kazokai ir miesto policijos komanda. Po 1826 m. čia įsikūrė kareivinės, artilerijos mokykla, parako sandėliai.
Vingio ferma (1850-XIX a. pab.). XIX a. viduryje iškeldinus kareivines, Vingio dvaro centrinė dalis ir jo centras vėl išnuomojama. Buvo plėtojamas pieno ir kumyso ūkis, laikoma apie 100 karvių ir arklių. Apie 1870 m. nugriauti senųjų rūmų likučiai. Dvarvietės teritorija sutvarkoma, čia vėl atsiranda gazonų, iškyla keletas naujų mūrinių ir medinių pastatų. Tačiau pats Vingio šilas buvo viena pavojingiausių miesto vietų. Naktimis čia rinkdavosi valkatos, vagys ir plėšikai. Paskutinis Vingio fermos nuomininkas K. Kozlovskis fermos ir jai priklaususio miško teritoriją aptvėrė ąžuolinių ir pušinių sijų tvora
Miesto parkas (XIX a. pab.-1919). Generalgubernatorių rūmų administracija nutarė paversti Vingio šilą miesto parku. Tvarkoma teritorija. Tvarką parke prižiūrėjo uniformuoti pareigūnai. Įėjimas į parką buvo mokamas. Vingio ferma tampa valdininkų vasaros poilsio vieta. Pastatoma keletas vasarnamių, atgaivinamas fontanas, įrengiamas paplūdimys, valčių punktas. XX a. pradžioje ūkinėms gyventojų reikmėms patenkinti nutiesiamas siaurasis geležinkelis.
Vilniaus universiteto (nuo 1919). Po pirmojo pasaulinio karo Vingio dvaras tapo Lenkijos valstybės nuosavybe. Vėliau jo dalis perduota Stepono Batoro (Stefan Batory) universitetui, nuo 1939 m. – Vilniaus universitetui. Nuo 1919 m. Vingio dvaro sodyboje įsikūręs Botanikos sodas.
Šiandien senuosius laikus primena mūro tvora, keli pastatai, alėja. Rūmų puošnumu galima grožėtis tik senuosiuose piešiniuose.
6 pav. VU Botanikos sodo ir buvusios vienuolyno rezidencijos objektų eksplikacija ir senoji liepų alėja
Apie Vingio dvarvietę Adomas Honoris (pirmas leidimas 1869)
Literatūra
V. Drėma. Dingęs Vilnius.Vilnius, 1991, 407 p.
J. Frankas. Atsiminimai apie Vilnių. Vilnius, Mintis, 2001. 619 p.
S. Gasparavičienė, K. Labanauskas. Vingio parko praeities pėdsakais // Šiaurės Atėnai. 2001 m. balandžio 28 d. Nr. 17 (555).
S. Gasparavičienė. Jėzuitų laikotarpis // Šiaurės Atėnai. 2001 m. birželio 9 d. Nr. 23 (561).
S. Gasparavičienė. Vingio parkas XVIII a. pab. – XX a. pr. // Šiaurės Atėnai. 2001 m. liepos 7 d. Nr. 25 (563).
K. Jakovlevas-Mateckis, S. Gasperavičienė. Vilniaus jėzuitų vienuolyno sodo Vingyje tyrimų analizė ir atkūrimo projektiniai bei paveldosauginiai siūlymai // Urbanistika ir architektūra, 2004, XXVIII, Nr. 3, p. 121-130.
Jėzuitų vienuolyno ir kitų statinių kompleksas // Kultūros vertybių registras.
V. Jogėla, E. Meilus, V. Pugačiauskas. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a.-XX a. pradžia), Vilnius, 2008.
Dr. S. Žilinskaitė
