Emilija Tarvidienė gimė 1920 spalio 20 dieną Šiaurės Lietuvoje, Pašvitinyje (Pakruojo rajonas), pasiturinčių ūkininkų Kazlauskų šeimoje. Mokyklą baigė Joniškyje. Vėliau mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Gyvenimas buvo nelengvas, bet trapi mergina buvo atkakli, darbšti ir kūrybingai siekė tikslų. Kaune susipažino ir susituokė su savo vyru Jonu Evaldu Tarvidu. Šeima įsikūrė tuometinėje Dotnuvoje – Akademijoje, Parko g. name. susilaukė dviejų dukrelių – Audronės ir Nijolės. Dabar močiutei padeda anūkėlės.

Akademijos miestelio gyventojai gerai pamena tuos laikus, kai Akademiją garsino ne tik Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto mokslininkų darbai, bet ir šalia esantis ypatingas gėlynas, traukiantis žmones iš visų Lietuvos kampelių ir Latvijos bei kitų vietų. Netoli Dotnuvos dvaro plytinti jūra tulpių, narcizų, kardelių, bijūnų, raktažolių, vilkdalgių, rožių ir kitų gėlių ir jų kompozicijų, sužavėdavo visus, kam tekdavo aplankyti Akademiją pavasario–vasaros mėnesiais. Ir visas šis grožis buvo sukurtas Tarvidų šeimos pastangomis. Čia dirbo Jonas ir Emilija visą gyvenimą. Gėlės ir jų auginimas jiems buvo ir džiaugsmas ir pomėgis.  Gėlyne praktiką atlikdavo moksleiviai, studentai.

Emilijos ir Jono Tarvidų išvestos gėlių veislės daug kartų buvo eksponuojamos įvairiose parodose Lietuvoje ir Latvijoje, puošė bendradarbių šventes. Jų išaugintos gėlės ir dabar dar auginamos Vilniaus universiteto Botanikos sode. 1992 m. lauko raktažolių sėklų mišinį jie padovanojo VU botanikos sodo darbuotojams. Jie sukūrė lietuviškas lauko raktažolių (Primula vulgaris x Primula elatior) veislės, kurios ir dabar auginamos Vilniaus universiteto botanikos sodo Augalų kolekcijų skyriaus Žolinių dekoratyvių augalų grupės kolekcijose. 2012 metais penkiolikai Emilijos ir Jono Tarvidų sukurtų raktažolių veislių patvirtintas Lietuvos augalų Nacionalinių genetinių išteklių statusas. Lietuviškos puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora) veislės, auginamos Botanikos sode, stebina ir žavi  lankytojus. Keturioms E. Ir J. E. Tarvidų sukurtoms vilkdalgių veislėms suteiktas Lietuvos augalų Nacionalinių genetinių išteklių statusas. Šie žymus gėlių selekcininkai išvedė daug naujų veislių (kardelių, narcizų, raktažolių, bijūnų, vilkdalgių ir kt.), kurios yra tiriamos ir auginamos ne viename botanikos sode ar privačioje sodyboje.

NUOTRAUKOSE: 1) raktažolė 'Mažytė';  2) raktažolė  'Gerutė'; 3) raktažolė  'Nuostabė'; 4) bijūnas 'Labutis'; 5) bijūnas 'Kėdainietis'; 6) bijūnas 'Gražuolis'. Veislių autoriai Emilija  ir Jonas Tarvidai.

1) 2) 3)

4) 5) 6)

Gausybė padėkos raštų Emilijai ir Jonui Tarvidams už pasiekimus gėlininkystės srityje, dabar net netelpa jų namuose ant išskleisto plataus stalo. Jų puoselėjamo gėlyno darbuotojai aprūpindavo gėlėmis ne tik Žemdirbystės institutą ir Eksperimentinį ūkį, bet ir rajoną. Daug gėlių žiedų keliaudavo į sostinę Vilnių įvairių švenčių progomis. Dr. Audronė Mašauskienė, Tarvidų kaimynė, mena, kaip žavėdavosi gėlyne išaugintų gėlių puokštėmis įvairūs artistai, tuomet koncertavę Akademijos kultūros namuose.

Abu Tarvidai anksčiau už kitus kartu eidavo dirbti į gėlyną ir vėliausiai grįždavo į namus. Darbščios, ambicingos ir kūrybingos akademiškių šeimos ir kitų gėlyno darbuotojų dėka Žemdirbystės instituto gėlynas garsėjo šalyje ir už jos ribų. Akademijoje Instituo alėja skendėjo baltų kvepiančių rožių glėbyje, o prie gėlyne esančio arbatinių rožių “Glorija Dei“ krūmo jaunuoliai skirdavo pasimatymus jiems patinkančioms merginoms.

Emilija Tarvidienė buvo aktyvi ir visuomeninėje kultūrinėje veikloje. Šoko pagyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyve. Pirmoji Akademijoje instituto sporto salėje organizavo moterims Mankštos būrelį: pasikvietė iš Kauno užsiėmimams vesti legendinės šokėjos Aisedoros Dunkan pasekėją Kitę. Tarvidai mėgo lankytis įvairiuose teatrų spektakliuose. Mėgo skaityti knygas – vien biblioteka ko verta!

Gėlyno dabar jau nėra, tačiau iš lūpų į lūpas pasakojami apie jį prisiminimai ilgam įsirėžė į akademiškių atmintį, o jų gėlės, iki šiol auginamos darželiuose, kolektyviniuose soduose, vis mena tuos nuostabius darbščius gėlininkus. O jų gyvenimas tikrai vertas romano.

Šiemet legendinei Lietuvos ir Akademijos GĖLININKEI sukanka 100 metų! Nuoširdūs botanikos sodų darbuotojų, akademiškių ir visų Lietuvos gėlininkų bei selekcininkų sveikinimai ir palinkėjimai sveikatos senjorei Emilijai Tarvidienei įstabaus Jubiliejaus proga. Tegul gėlės žydės ir puoš visą gyvenimą.

 Parengė dr. G. Štukėnienė ir  dr. Ina Stuogė