Esu Stanislava Baronienė (g. 1967 m.), mano intensyvus kūrybinis kelias prasidėjo prieš penkerius metus, kuomet 2017 m. įstojau į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir nuo to laiko dailė tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Studijų metu mokiausi tapybos, piešimo bei įvairių technikų grafikos (linoraižinys, medžio raižinys, akvatinta, ofortas, sausa adata, monotipija ir kita) srityse. Nuo to laiko aktyviai dalyvauju pleneruose ir įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, kur gilinu savo žinias ir tobulinu bei plėtoju savitą ir išskirtinį braižą tiek tapyboje, tiek grafikoje. Per šį laikotarpį esu surengusi penkias personalines parodas, sudalyvavusi 14 grupinių parodų. Nuo 2021 m. esu Lietuvos Tautodailininkų sąjungos narė, o šiais metais man suteiktas meno kūrėjo statusas. Taip pat 2020 m. vykusio plenero skirto E. Andrė atminimui metu sukurti net šeši mano tapybos darbai pateko į išleistą tapybos, fotografijos ir kraštovaizdžio architektūros plenero darbų katalogą „Laiškai iš Edouard‘o F. André sukurtų parkų“. 2021 m. dalyvautame LKAS ir E. F. Andrė klubo Lietuvoje kraštovaizdžio architektūros plenere „Žvilgsnis į atnaujintą Trakų Vokės dvaro parką“ aštuoni linoraižinio darbai puošia Trakų Vokės dvaro erdves.
Pagrindinis mano kūrybos šaltinis yra mane supanti aplinka. Plenerinėse studijose bei gamtos peizažuose labiausiai vyrauja ekspresionistinis realizmas ir kartu lyriškas gamtos interpretavimas – siekiu perteikti gamtos gyvumą, gaivališkumą. Vyrauja ryškios spalvos, išraiškingi potėpiai, siekiu perteikti nuotaiką. Peizažuose regimi vaizdiniai tarytum raibuliuoja, spalvos prisirpę, štrichai perteikia nuolatinį gamtos kismą bei vaizduojamų objektų charakterio subtilumą. Ryškūs gėlių, medžių, laukų bei vandens telkinių motyvai tarytum simbolizuoja susiliejimą su gamta.
Urbanistiniuose peizažuose bei grafikos kūriniuose daugiau energijos skiriu formai, šviesai ir perspektyvai. Tačiau ir čia renkuosi ryškesnes, išraiškingas spalvas, griežtomis linijomis pasakoju apie mus supančią dinamiką, kas kūriniams suteikia siurrealistiško ir mistinio polėkio. Šie bruožai ypač atsiskleidžia grafikos darbuose kurtuose plenero „Žvilgsnis į atnaujintą Trakų Vokės dvaro parką“ metu. Pasirinkusi vartus kaip pagrindinį motyvą aš stengiausi užfiksuoti juos itin detaliai kartu perteikiant parko ir šviesos žaismą.
Šioje parodoje – jokių nuostatų, teiginių ar pozicijos. Tik kasdienybę puošiantis motyvas. Teptuko potėpiu išjaučiau dar vieną žiedo linkį, vazos blizgesį audinio margumą... Nėra jokios tiesios ir jokio pareiškimo. Tik mėgavimasis procesu. Ir dėkingumas už tai, kas maža.
