Akmenyne (parko pietiniame pakraštyje) ir parke – ant antrųjų dvaro rūmų pamatų įsikūrusi įspūdinga šilropių (Sempervivum) kolekcija (žemėlapis). 

Apie šilropių ekspoziciją

Šilropės (Sempervivum) yra daugiamečiai žoliniai skroteliniai augalai. Tai monokarpinė kultūra, kuri visas maisto medžiagas ir vandens atsargas atiduoda žiedams bei sėkloms ir po žydėjimo numiršta. Šilropės paplitusios Europoje, Skandinavijoje, Karpatuose, Balkanuose, Šiaurės Afrikoje, Azijoje – Kaukaze, Šiaurės Irane ir Himalajų kalnuose. Taip pat auga Jenisejaus upės pakrantėse ir kalvose Sibire, o Kanarų saloje jų galime rasti net 50 rūšių. Šiuo metu išvesta apie 3000 šių augalų veislių.

Lotyniškas šilropės pavadinimas kilęs iš žodžių semper – visada, vivum – gyva. Lietuvoje augalą vadiname perkūnrope, ropele, spargute, suktaodžiu. Vokiečiai taip turi ne vieną pavadinimą: Hauswur ar Dachwurz, anglai vadina hausleek ar live forever. Augalas greičiausiai buvo pavadintas taip todėl, kad be vandens ir žemės gali išgyventi net keletą mėnesių.

Lietuvoje natūraliai auga 3 rūšys: S. soboliferum J. Sims (sin. Jovibarba soboliferum (J.Sims) Opiz.) – šilinė šilropė, S. tectorum L. – stoginė šilropė, S. ruthenicum (Koch) Schnittsp. Et Lehm. – rusinė šilropė.

	Stoginė šilropė (Sempervivum tectorum). Paplitusi Vidurio Europoje, Viduržemio jūros pakrančių srityse, Balkanuose ir Mažojoje Azijoje. Auga uolėtose ir akmenuotose vietovėse. Daugiametis žolinis, dekoratyvinis 15–45 cm aukščio augalas. Stiebiniai lapai apaugę liaukiniais plaukeliais. Vainiklapiai lygiakraščiai. Žydi liepos–rugpjūčio mėn.
	Šilinė šilropė (Sempervivum soboliferum). Paplitusi Centrinėje Europoje. Daugiametis, žolinis 10–25 cm aukščio augalas. Stiebas ir lapai pliki, lapų pakraščiai blakstienoti, žali, nusmailėjusiomis viršūnėmis. Lapų skrotelės pusiau rutuliškos, 5–10 cm skersmens. Auga sausuose pušynuose, pamiškėse, šlaituose. Žydi liepos–rugsėjo mėn.
	Voratinklinė šilropė (Sempervivum arachnoideum). Paplitusi Pietų Europoje. Daugiametis, žolinis iki 2 cm skersmens augalas. Lapai žali, rusvais galais. Skrotelėje susidaro plaukelių išaugos, panašios į voratinklį. Žiedai 1–2,5 cm skersmens, rausvi arba raudoni. Žydi liepos–rugsėjo mėn.

Šilropės žinomos nuo Teofrasto laikų (372–87 m. pr. m. e.). Dioskoridas (40–90 m.) vadino jas „dideliu sedumu“ (aizooum), nes manė, kad šios priklauso šilokams (Sedum L.). 1753 m. K. Linėjus savo knygoje „Species plantarum“ aprašė 4 perkūnropių rūšis. Seniausia išlikusi VU Botanikos sode šilropė Sempervivum 'Beta' pradėta auginti 1979 m. Vingio skyriuje. Kairėnuose jų ekspozicija kaupiama nuo 1997 m.,  čia auga 14 rūšių ir porūšių bei 64 šilropių veislės.

Šilropės mėgsta šviesą, todėl reikia joms parinkti sausą ir saulėtą vietą. Augdamos pavėsyje jos praranda kompaktišką formą, lapeliai ištįsta ir tampa blyškiai žali. Nors augalai nereiklūs žemei, svarbu, kad dirva nebūtų drėgna. Jeigu šilropės auga trąšioje žemėje, jos formuoja didesnes skroteles. Tačiau tuomet jų skrotelių spalva nėra tokia ryški ir graži, o patys augalai yra mažiau atsparūs žiemą. Ruošiantis sodinti šilropes, lysvės įdirbamos 10–15 cm gyliu, o sodinama patrumpinus šaknis 5–10–15 cm atstumu į duobutes gerai apspaudžiant. Pasodinus reikia gerai palaistyti, vėliau augimui užteks lietaus. Svarbu augalus prižiūrėti ir saugoti nuo piktžolių, kurios užstoja šviesą. Nepersodintos šilropės vienoje vietoje gali augti 4–7 metus. Persodinti galima viso sezono metu. Dukterinės skrotelės įsišaknija labai lengvai ir gali ilgai gyventi be šaknų. Rudenį reikia nurinkti nužydėjusius žiedynus kartu su nudžiūvusia skrotele. Skrotelės ryškiausios spalvos būna gegužės ir birželio mėnesiais, vėliau spalvos nublanksta ir vasaros pabaigoje ryškūs lieka tik nedaugelio veislių lapai.

Šilropių lapai pliki, kartais padengti liaukingais plaukeliais, sultingi. Vegetatyvinių stiebų lapai pražanginiai, telkiasi tankiose rutuliškose skrotelėse po 30–80 lapelių. Lapeliai centrinėje dalyje tankūs, pakraščiuose retesni. Lapai skrotelėje auga po 8–17 eilių (spirališkai iš centro išorėn). Lapai skiriasi savo forma nuo atvirkščiai kiaušiniškos iki pailgai lancetiškos ar kastuvo formos. Plotis siekia 0,4–3,5 cm, ilgis 1–5 cm. Šilropių pagrindinės vyraujančios lapų spalvos – žalia arba tamsiai raudona. Skrotelės ryškiausios spalvos būna gegužės ir birželio mėnesiais, vėliau spalvos nublanksta ir vasaros pabaigoje ryškūs lieka tik nedaugelio veislių lapai.

Skrotelės gali būti plokščios arba rutuliškos, apvalios, tankios, retos, kietos, minkštos ar įgaubtos formos. Skrotelės pagal dydį skirstomos: labai mažos (iki 1 cm), mažos (1–3 cm), vidutinės (4–6 cm), didelės (7–10 cm) ir labai didelės (11 cm). Šilropėms būdingi gemaliniai pumpurai, kuriais augalai dauginasi vegetatyviškai.  Jie ant motininio augalo auga 3 būdais: iškyla statmenai virš motinio augalo ant palaipų; auga iš apačios po motinio augalo lapeliais; auga tarp visų lapelių skrotelėje. Taip susidaro nemažos kolonijos vienoje vietoje.

Šilropėms būdingi dvilyčiai žiedai. Žiedas sudarytas iš daugiau kaip 6 (dažniausiai 8–16) rausvų, raudonų, geltonų vainiklapių. Žiedai susitelkę į viršūnines kekes, kurios iškyla iš skrotelės vidurio išaugančio tvirto, lapuoto žiedynkočio. Vaisius – lapavaisis.

Šilropes pagal plaukelių tipus galima suskirstyti į 3 grupes. Tai 1) voratinklinės (cobweb of hair) šilropės, kurių paviršių dengia ploni, ilgi, mechaniniai plaukeliai (mechaniniai plaukeliai būna negyvi, jų ląstelės prisipildžiusios oro, todėl yra balti, balzgani, balsvi, sidabriški ar gelsvi); 2) blakstienotosios (cilia) šilropės, kurių lapelių paviršius lygus iš abiejų pusių, tik lapelių pakraščiai turi retus plaukelius; 3) plaukuotos šilropės (covered with a velvety pubescence or longer hairs), kurių visas paviršius padengtas šiurkščiais plaukeliais.

Įvairiose šalyse žmonės tikėjo nepaprasta šilropių galia. Manyta, kad jos saugo namus nuo perkūno. Šie augalai buvo sodinami ant šiaudinių stogų namo apsaugai nuo žaibų, o prietaringos močiutės tikėjo, kad šilropės apsaugos ir nuo skraidančių ant šluotų raganų. Augalą naudojo Betliejaus prakartėlių puošyboje. Šilropės simbolizuoja amžinąjį gyvenimą.

Straipsnį apie šilropes paruošė botaninių kolekcijų vyr. kuratorė Sandra Gataveckienė