Susipažinkite su augalu, kuris gamtai bundant kaip vaiduoklis trumpam išlenda iš po žemių ir pasirodo visu savo grožiu. Tai – gegužinė žvynašaknė (Lathraea squamaria), šiuo metu sode į saulės šviesą iškėlusi savo šviesiai rožinius ar violetinius kekės formos žiedynus.

Paslaptingosios gegužinės žvynašaknės (Lathraea squamaria) žiedai yra prisitvirtinę ant trumpų žiedkočių prie sultingo, nešakoto stiebo. Žvynašaknė (Lathraea) – tai džioveklinių (Orobanchaceae) šeimos augalų gentis, vienintelė Lietuvoje auganti rūšis – būtent gegužinė žvynašaknė (Lathraea squamaria). 

Žydi, kai gamta dar tik bunda, nepilnai išsiskleidę medžių lapai ir žolės danga dar tik pradeda augti. Augalui visai nereikalinga saulės šviesa. Tai daugiametis šaknų parazitas, kuriam trūksta chlorofilo (žaliojo pigmento, leidžiančio augalams gauti energijos iš šviesos). 

Bendrinis pavadinimas Lathraea kilęs iš graikiško žodžio lathraios, reiškiančio „paslaptį“, nurodančio, kad žvynašaknė didžiąją savo gyvenimo ciklo dalį praleidžia po žeme.

Pagrindinės maistinės medžiagos gaunamos prie augalo šeimininko šaknų sistemos prisitvirtinant haustorijomis (specialūs siurbtukai ant šaknų viršūnių). Vaiduokliškoji gegužinė žvynašaknė tiesiog neišgyventų be augalo šeimininko. 

Žvynašaknė parazituoja įvairių miško augalų šaknų sąskaita, nuo kurių priklauso jos mityba. Dažniausiai aptinkama parazituojant lazdynus (Corylus), tačiau jų randama ir ant guobų (Ulmus), uosių (Fraxinus), alksnių (Alnus), riešutmedžių (Juglans) ir bukų (Fagus). 

Visos augalo dalys yra balkšvos, kreminės arba rausvai violetinės spalvos, šiek tiek nuožulnaus paviršiaus. Žvyniško pavidalo lapai, apsupę stiebą ir šakniastiebį, išskiria vandens lašus, kuris suminkština dirvožemį aplink augalą. Augalas yra apie 10-25 cm aukščio, žiedus apdulkina plėviasparniai vabzdžiai, o sėklas išplatina vanduo ir skruzdėlės. 

Gegužinė žvynašaknė paplitusi žemyninėje Europoje (įskaitant Belgiją, Ispaniją, Prancūziją ir Italiją), Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Nors augalas gana paplitęs, jis laikomas retu – tikriausiai todėl, kad didžiąją metų dalį išlieka po žeme.

Pasakojimu ir nuotraukomis pasidalijo VU Botanikos sodo Botaninių augalų kolekcijų kuratorė Nijolė Nasevičienė.