Liepos 5-9 d. lankytojų VU Botanikos sodo Muziejuje lauks devintoji gražiausių vasaros žiedų paroda „Lelija Mindaugo Karūnai“. Parodoje bus galima išvysti gausybę žiedų, vis dėlto lelijos vertos atskiros istorijos.

1 
VU Botanikos sodo Augalų kolekcijų skyriaus Žolinių dekoratyvinių augalų grupės vadovė dr. Gitana Štukėnienė (nuotr. 1) sako, kad lelija – karališkos priežiūros reikalaujantis augalas. Manoma, kad gėlės pavadinimas kilęs iš senovės graikų žodžio „li-li“, reiškiančio balta-balta. Lelijos apdainuotos mūsų tautosakoje, auginamos soduose, darželiuose, balkonuose ir terasose.

Daugeliui lelijos yra tapusios grynumo, lengvumo ir rafinuotumo simboliu. Lelija simbolizuoja šviesą, taiką, dieviškumą, skaistybę, nekaltumą, pamaldumą. O balta lelija – tyrumą ir tobulybę.

Stilizuotos lelijos ornamentų randama jau Mesopotamijos laikais. Mums labiausiai pažįstamas fleur-de-lis simbolis, paplitęs Renesanso Europoje ir puošiantis ne vienos dinastijos ar garsios giminės herbus. Labiausiai šis simbolis susijęs su Prancūzijos monarchiniu laikotarpiu – puošia diademas, vėliavas, freskas, tautinius kostiumus, naudojamas architektūroje. Lelija yra vaizduojama pasaulinės skautų organizacijos, Lietuvos skautų emblemose.

 
Lelijos (Lilium) – išvaizdžios, svaiginančiai kvapnios vasaros gėlės. Lelijinių (lot. Liliaceae) augalų šeimai priklausantis daugiametis svogūninis augalas į Europą atkeliavo iš tolimosios Japonijos ir Kinijos. Žinoma daugiau kaip 110 lelijų rūšių, kurios pagal tarptautinę klasifikaciją suskirstytos į 9 sodinės grupes. 

Vienos jų yra laukinės, natūraliai augančios gamtoje, kitos – sukultūrintos ir auginamos kaip kraštovaizdžio puošmena. Lietuvoje savaime auga tik viena retai aptinkama rūšis – miškinė lelija (Lilium martagon). Lelijos skiriasi žiedų forma, spalva, erdvinė orientacija žiedyne, žiedyno tipu, žiedų skaičiumi žiedyne, augalo aukščiu ir žydėjimo laiku, svogūnėlio dydžiu ir kitomis savybėmis.

Sukultūrintos lelijos pradėtos auginti prieš kelis tūkstančius metų. Baltoji lelija (Lilium candidum) – pirmoji sukultūrinta lelijų rūšis. Iki šių dienų yra išvesta daugybė hibridinių lelijų veislių. Daugiausia rūšių savaime auga Rytų Azijoje (pietvakarių ir centrinėje  Kinijoje). Lelijos – tipiški mezofitai (prie vidutinio dirvožemio drėgnumo prisitaikę augalai).

Pasaulyje lelijos auginamos jau daugiau kaip 3000 metų, šiuo metu lelijų veislės skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių.

Lietuvoje lelijų selekcijos pradininkai – P. Balčikonis ir Semionas Eicher-Lorka. VU Botanikos sode Kairėnuose 1992-aisiais buvo pradėtos rinkti ir auginti Lietuvos selekcininkų sukurtos lelijų veislės ir hibridai. Pastaraisiais metais kolekciją papildyta naujomis užsienyje ir Lietuvoje sukurtomis lelijų veislėmis, hibridais ir rūšimis.

 

VU Botanikos sode auginamos Lietuvos selekcininkų P. Balčikonio, J. Proscevičiaus, J. A. Liutkevičiaus, E. Dambrausko, Ninos ir Vladimiro Eicher-Lorkų, J. E. Tarvido, V. Vyšniauskienės sukurtos lelijos.

Dažniausiai lelijos yra aukštaūgiai augalai. Priklausomai nuo rūšies, jos gali būti nuo 50 iki 200 cm aukščio. Lelijų lapai lancetiški, vienų rūšių platesni, kitų – siauri. Lelijos žiedas sudarytas iš 6 į išorę išlenktų žiedlapių. Vienų lelijų žiedai svyra žemyn ir primena varpelius, kitų – iškelti į viršų, primena taurelę ar trimitą.

 

Dažniausiai lelijos žydi vidurvasarį, tačiau yra ir ankstyvesnių, ir vėlyvesnių veislių. Suderinus jas gėlyne, puošnūs lelijų žiedai gali džiuginti nuo vasaros pradžios iki pat rudens.

Lietuviškąsias ir kitas VU Botanikos sode žydinčias lelijas išvysite šioje nuotraukų galerijoje.