Pirmieji, introdukavę Lietuvoje stambiauogę spanguolę ir sodinę šilauogę - mokslininkai dr. Vytautas ir dr. Zofija Butkai

Vytautas Aleksandras Butkus – botanikas, biomedicinos mokslų daktaras.
Gimė 1930 m. vasario 28 d. Brazgių kaime, Anykščių rajone. 1955 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. 1960 m. VU apsigynė biologijos mokslų kandidato disertaciją, 1993 m. nostrifikuotas biomedicinos mokslų, biologijos daktaras. 1958–1959 m. V. Butkus dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Biologijos institute, jį pertvarkius, nuo 1959 m. buvo Lietuvos Mokslų akademijos Botanikos instituto Augalinių resursų laboratorijos darbuotojas, nuo 1967 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Dr. V. Butkus kartu su bendraautoriais parašė knygas: "Vaistiniai augalai“, "Lietuvos pomologija", "Kultivuokime spanguoles" (rusų k.), "Lietuvos laukiniai vaisiniai augalai", "Spanguolės" (rusų k.), "Mažieji miško turtai", "Lietuvos naudingieji augalai".
Jis yra mokslinio leidinio "Lietuvos TSR flora" 4 ir 5 tomų bendraautorius, taip pat sudarė straipsnių rinkinį "Augalai ir žmogus", monografinio leidinio "Profesorius Povilas Snarskis. 1889–1969" autorius. Parašė daug mokslo populiarinimo straipsnių botanikos tematika.
Išėjęs į pensiją tęsia aktyvią veiklą, yra Vilniaus universiteto Botanikos sodo Bičiulių klubo narys, bendradarbiauja spaudoje ir internetinėse svetainėse.

Zofija Druktenytė-Butkienė -botanikė, biologijos mokslų daktarė ( disertacija apginta 1972m.). Gimė 1937 m. gegužės 26 d. Jūkainių dvare (Raseinių r.). Paskelbė apie 80 mokslo straipsnių. Ji – knygų „Lietuvos TSR flora“ (4 t.), „Vaistiniai augalai“, „Lietuvos laukiniai vaistiniai augalai“, „Vaistinių augalų auginimas“ ir keleto kitų leidinių viena iš autorių. Jos tyrimo objektai buvo sodinės ir siauralapės šilauogės, stambiauogės ir paprastosios spanguolės, vaivorai ir tų tyrimų medžiaga buvo pateikta ne tik mokslinėje literatūroje, bet ir populiarioje periodinėje spaudoje.
Nuo 60-ųjų metų pabaigos nenuslūgsta susidomėjimas stambiauogėmis spanguolėmis, sodinėmis šilauogėmis. Apie jas daug kalbama, rašoma, kuriamos televizijos laidos, tačiau labai mažai kas žino, kaip jos atkeliavo į Lietuvą, kokie žmonės buvo „pionieriai“ šių kultūrų tyrinėjimuose, populiarinime. Galbūt šis straipsnis atsakys į tuos klausimus. Mano gyvenime buvo toks nedidelis periodas, kai dirbau kartu su šiais puikiais žmonėmis, dr. Elicija Stackevičienė dirbo ir bendravo su jais žymiai ilgesnį laiką, todėl be oficialaus pristatymo, nutarėme kartu parašyti savo prisiminimus ir gal kiek kitaip pažvelgti į tų dienų gerb. Butkų darbus ir jų asmenybes. Ateityje savo prisiminimus pažadėjo pateikti ir dr. Zofija Butkienė. Labai jų lauksim, kad būtų galima papildyti šį straipsnį.
Dr.Elicija Stackevičienė dirbo Botanikos institute kartu su gerb. Butkais nuo 1971 m. Dr. V. Butkus ir akademikas A. Merkys vadovavo, ruošiant jos mokslų kandidato disertacijai tema "Mėlynės (Vaccinium myrtillus L.) biologinė ir biocheminė charakteristika". Gerb. Elicija atėjo dirbti į Botanikos institutą rugsėjo mėn. ir iš karto vyko rinkti spanguolių. Kaip ji sako „buvo fantastiškai smagu“. Po to buvo R. Ruzgienės disertacijos gynimas ir įvairūs darbai, kuriuos ji čia ir aprašo. Su gerb. Butkais Elicija dirbo iki pat jų išėjimo į pensiją. Pradžioje ji perėmė sodines šilauoges ir vaivorus (su vaivorais truputį dirbo dr. Zofija Butkienė). Išėjus gerb. Vytautui – pradėjo kuruoti stambiauogių spanguolių kolekciją, o išėjus dr. Zitai Bandzaitienei (ilgametei bruknių tyrinėtojai) - dar ir bruknes. Štai taip gerb. Elicija liko viena su uoginių augalų kolekcija ir 50 ha žemės. „Seniai būčiau išėjusi iš darbo, bet labai gaila augalų.“, - sako Elicija.
Pati dirbu su augalais ir žinau, kad tikrai ne visi juos auginantys (ypač dirbantys valdiškame darbe) taip myli augalus ir žino kaip juos prižiūrėti. Viena - teoriškai žinoti, visai kas kita – praktiškai taikyti žinias. Gamta labai mėgsta “pasišaipyti” iš mūsų knyginių žinių.
Dr. E. Stackevičienės prisiminimai apie pirmuosius stambiauogių spanguolių ir sodinių šilauogių introdukcijos žingsnius Lietuvoje:

„Dr. Zofija ir dr. Vytautas Butkai – šilauogininkystės ir spanguolininkystės pionieriai ir puoselėtojai Lietuvoje. Nors jie tiek darbe, tiek namuose visada kartu, tačiau sąlytyje su kultūromis norėtųsi papasakoti apie kiekvieną atskirai. Tik jų dėka į Lietuvą atkeliavo dvi nuostabios kultūros, prie kurių jie prisilietė tiek kiekvienas atskirai, tiek ir kartu. Tas pusšimtis metų nuo introdukcijos pradžios padarė šias kultūras savomis, mielai auginamomis ne tik soduose ar sodybose, bet ir plantacijose. Beje, prabėgus tiek metų jų populiarumas nemažėja, daugelis jau sėkmingai jas augina ir renka derlių, kiti – dar tik atranda šias kultūras, kiti – jau spėjo nusivilti, pritrūkę žinių apie jų auginimo ypatybes.
Pirmiausiai norėtųsi prisiminti stambiauogės spanguolės Oxycoccus macrocarpos ((Aiton)Pers.) kelią į Lietuvą.
Stambiauogės spanguolės biologijos ir auginimo galimybių tyrimai Lietuvoje pradėti1967 m., kai Botanikos instituto Augalinių resursų laboratorija iš Rusijos Augalininkystės instituto (Leningradas) gavo pirmąsias stambiauogės spanguolės veisles – `Beckwith`, `Early Black`, `Howes`, `McFarlin` ir `Wilcox`. Šiuos darbus, vadovaujant dr. V. Butkui, vykdė Uoginių augalų tyrimo grupė. Tuomet R. Ruzgienė, vadovaujant dr. V. Butkui, jau tyrinėjo paprastosios spanguolės biologiją ir jos auginimo galimybes. Šie darbai pateikti jos mokslų kandidato disertacijoje „Paprastosios spanguolės (Oxycoccus quadripetalus Gilib.) biologinės ypatybės ir jos kultivavimo galimybės“ (1971). 1969 m. buvo pradėti paprastosios ir stambiauogės spanguolės kultivavimo bandymai Baltosios Vokės aukštapelkiniame durpyne. Sukaupus reikiamą sodinamosios medžiagos kiekį buvo pradėta sodinti šių abiejų spanguolių plantacija aukštapelkiniame durpyne Trakų rajone, šalia Mamavio kaimo, netoli Paluknės. 1972 m. iš Sodininkystės ir gėlininkystės instituto (Skiernievicai, Lenkija) buvo gautos dar kelios stambiauogės spanguolės veislės – `Bergman`, `Black Veil`, `Franklin`. Jau turimos 9 veislės buvo intensyviai dauginamos ir per keletą metų sukaupėme maksimalų sodmenų kiekį plantacijai. Reikia paminėti, kad iš minėtų institucijų dr. V. Butkus spanguolių veislių gavo tik po kelis ūglius. Taigi, svarbus buvo kiekvienas spanguolės sodmuo. Tik po poros metų turėjome stambiauogės spanguolės veislių sodmenų jau nedideliems ploteliams užsodinti. Spanguolių plantacijos steigimą palaikė ne tik Mokslų Akademijos Prezidiumas (ypač akademikas K. Meškauskas), bet ir Lietuvos Vyriausybė. Naujos kultūros perspektyva tikėjo LTSR pirmasis sekretorius A.Sniečkus ir tik jo dėka buvo gautas finansavimas plantacijos įrengimui ir mokslo tiriamiesiems darbams joje. Plantaciją projektavo Hidrotechnikos ir melioracijos institutas, o projektą įgyvendino Vilniaus melioracijos valdyba. Darbo jėga rėmė tuometis „Merkio“ eksperimentinio ūkio vyr. agronomas A. Strukčinskas. Užtvenkus Luknos upelį buvo pastatyta siurblinė, išeksploatuotame aukštapelkiniame durpyne buvo įrengti keli sklypai ir suformuoti pylimai, kad spanguolyno plotą pavasarį ar nuimant derlių rudenį būtų galima užlieti vandeniu. Taip pat buvo sumontuota laistymo sistema su egzotišku pavadinimu „Raduga“. Ir iš tikrųjų, laistant virš lauko sušvisdavo vaivorykštė. Plantacija buvo įrengta panašiai kaip ir JAV, pagal visus tokio tipo plantacijoms keliamus reikalavimus. Paprastosios spanguolės sodinamoji medžiaga plantacijos kūrimui buvo renkama Čepkelių raiste. Šiame nelengvame darbe talkino Marcinkonių mokyklos mokiniai. Spanguolių ūgliai buvo renkami 10-12 cm ilgio po 100 vnt. Kiekvienas kuokštelis buvo surišamas ir skaičiuojamas bendras sodinamosios medžiagos kiekis. Toks ūglių rinkimas truko apie 2,5 savaitės. Tuomet prasidėjo plantacijos sodinimo darbai. Tai buvo 1973-ieji. Miškų apsuptyje, greta sraunios, bet mažos Luknos ir sklandytuvų pilnu dangumi virš galvų, vadovaujant dr. V. Butkui, visi Augalinių resursų sektorius darbuotojai kelias savaites sodino spanguoles. Tai buvo pirmoji paprastosios ir stambiauogės spanguolės plantacija Pabaltijyje. Gaila, kad reikia vartoti žodį „buvo“. Projektuojant buvo padaryta klaidų, o pasikeitus valdžiai (1974 m. A. Sniečkus mirė), pakito ir mokslo prioritetai. Jau po kelerių metų pritrūko lėšų Luknos užtvankos rekonstrukcijai ir plantacijos priežiūrai. Tačiau dar ir šiandien beržais užaugusioje plantacijoje nepaprasto grožio uogas nokina stambiauogė spanguolė. Puikiai čia dera ir paprastoji. Mamavio kaimo moterims tai tikras lobis!
1984 m. Botanikos instituto stambiauogės spanguolės kolekciją papildė iš Rusijos MA Vyriausiojo botanikos sodo (Maskva) gautos dar trys stambiauogės spanguolės veislės `Ben Lear`, `Searles`, `Washington`, 1986 m. iš Latvijos MA Botanikos sodo (Salaspils) – `Pilgrim` ir `Stevens`, 1990 m. iš Sodininkystės ir gėlininkystės instituto Skiernievicuose (Lenkija) – `Baiwfay`, `Crowley`, `Drever`, `Early Richard`, `Holliston`, `Hollisten Red`, `Howard Bell`, `Le Munyon`, `Matthews`, `Prolific`, `Woolman`, `Habelman-2` veislės bei 10 vienetų AR, Bain ir BL klonų. Visos veislės ir klonai surinkti buvo tik dr. V. Butkaus entuziazmo ir jo kolegų kitose šalyse geranoriškumo dėka. Ir šiandien GTC (Gamtos tyrimo cente) Lauko bandymų stotyje uoginių augalų kolekcijoje auga 36 stambiauogės spanguolės taksonai. Nepaprastą įtaką stambiauogės spanguolės plitimui Lietuvoje turėjo Mokytojų namų kiemelyje organizuojamos parodos-mugės „Sodo kraitė“. Šios mugės – tai didžiulis dr. A. Ryliškio nuopelnas. Jis mokėjo sukviesti į šį renginį sodininkus, nes galima buvo pasiklausyti įdomių paskaitų, susipažinti su retais augalais ir tose mugėse “tvyrojo” didžiulis noras pasidalinti su visais savo žiniomis. Su begaliniu entuziazmu dr. V. Butkus aiškino mėgėjams sodininkams apie spanguolių auginimą, uogų cheminę sudėtį ir plantacijų kūrimo istoriją JAV bei Europoje. Daugeliui sodininkų po vieną kitą kerelį tiesiog dovanojo, kitam gi užtekdavo tik šakelės, mat pats norėjo pasidauginti užjūrio princesę. Jei pirmose „Sodo kraitėse“ dar pats vienas dr. V. Butkus suspėdavo atsakyti į smalsuolių klausimus apie spanguoles, tai po metų-kitų dirbo visa komanda. Tiek daug buvo norinčių auginti šį uogakrūmį. Išklausiusieji paskaitas mielai dalyvaudavo konkursuose ir atsakę į klausimus kaip prizą gaudavo kelis spanguolių kerelius. Taip nuo krūmelio, kvadratinio metro, kelių arų iki kelių ar net keliolikos hektarų išsiplėtė spanguolių auginimo plotai Lietuvoje, palaipsniui suklestėjo spanguolininkystė. O ir populiarinti šį augalą pradėjo daugiau mokslo institucijų. Tai VDU Kauno botanikos sodas ir VU Botanikos sodas. Be stambiauogės tiriama buvo ir paprastoji bei smulkiauogė spanguolė. Dr. V. Butkaus išvaikščioti Čepkelių, Kamanų, Žuvinto raistai, įvairios Lietuvos pelkės ir pelkutės. Nenuostabu, kad paprastoji spanguolė yra tokia nepaprasta. Kiek jos vaisiai turi įvairių formų!
Nelengvas buvo ir sodinės šilauogės kelias į Lietuvą. 1969 m. iš Rusijos MA Botanikos sodo (Maskva) buvo gautos trys pirmosios sodinės šilauogės veislės. Šios kultūros tyrimai buvo patikėti dr. Z. Butkienei. Pirmasis jaunos kultūros žingsnis Lietuvoje – tai du metus trukusi augalų sanitarinė kontrolė Augalų apsaugos ir karantino punkte Žiežmariuose. Jau buvo žinomos kai kurios šilauogės auginimo paslaptys. Tiesa, tik iš literatūros. Perkėlus juos į Botanikos instituto Eksperimentinę mokslinę bazę, krūmeliai sustiprėjo ir pradėjo derėti. Jie buvo pasodinti į gelžbetoninius rentinius, substratas – aukštapelkinė durpė. Moksliniai duomenys pradėti kaupti jau nuo pirmosios šios kultūros gavimo dienos. 1971 m. iš W.Heermano medelyno Walsrode (Vokietija) gautos veislės: `Ama`, `Bluecrop`, `Blueray`, `Heerma`, 1986 m. iš Baltarusijos MA uoginių augalų tyrimų stoties „Žuravinka“ (Gancevičiai) – `Rancocas`, 1989 m. iš Varšuvos Žemės ūkio akademijos (Lenkija) – `Bluehaven`, `Gila`, `Greta`, `Meader`, `Northblue`, `Northcountry`, `Northland`, `Patriot`, 1990 m. iš Sodininkystės ir daržininkystės instituto (Skiernievicai, Lenkija) – Nr. 382, Nr. 526, Nr. 694 ir 1991 m. iš Baltarusijos „Žuravinkos“ - `Berkeley`. Pagaliau kolekcija išaugo iki 14 veislių ir 3 kolekcinių numerių. Buvo tiriama jų biologija, cheminė uogų charakteristika ir gvildenamos auginimo paslaptys. Augalai dauginti auginiais ir sėklomis, naudojant įvairius augimo skatintojus. Spanguolės dauginamos lengvai, o štai šilauogės veislės turi savitus charakterius. Todėl prireikė net kelerių metų šilauogės veislių dauginimo paslaptims įminti. Dr. Z. Butkienė dalyvavo Mokytojų namų organizuojamose parodose „Sodo kraitė“. Daugelis sodininkų mielai klausėsi įdomių paskaitų, smalsiausieji gaudavo iš pradžių po vieną-kitą sėjinuką, o vėliau jau ir veislinių augalų. Taip susiklostė, kad ir sodinės šilauogės tyrimus pradėjo kitos įstaigos, t.y. VDU Kauno botanikos sodas ir VU Botanikos sodas. Kelių mokslinių įstaigų tyrimai sudarė didesnes galimybes populiarinti šią kultūrą, todėl Lietuvoje pradėtos kurti šilauogių plantacijos.
Tai tik trumpi faktai apie darbą su spanguolėmis ir šilauogėmis, o tarp jų – ilgas ir kruopštus dr. Z. ir V. Butkų mokslo tiriamasis darbas. O dar – naudingųjų augalų tyrimai visoje Lietuvoje. Mėnesiais trukusios Ekonominės botanikos laboratorijos darbuotojų ekspedicijos ir krūvos duomenų. Viską reikėjo surikiuoti į ataskaitas, straipsnius ir kt. Dr. Z. ir V. Butkai parašė daug mokslinių straipsnių, dalyvavo daugelyje mokslinių konferencijų, yra daugelio knygų bendraautoriai, parašė daugybę mokslo populiarių straipsnių, vadovavo doktorantams ir t.t. Tačiau svarbiausia, kad jie yra stambiauogės spanguolės ir sodinės šilauogės introdukcijos pradininkai ir puoselėtojai Lietuvoje.“

Iš A.Meiduvienės atsiminimų:
"Mano prisiminimai žymiai kuklesni nei gerb. Elicijos, nes kartu su gerb. Butkais dirbau Botanikos institute tik ketverius metus (1984-1988). Dirbom skirtingose grupėse, bet priklausėm tai pačiai Augalinių resursų laboratorijai. Dažnai matydavomės, kartu važinėjome į ekspedicijas po Lietuvą. Aš visada apie juos maniau ir dabar tebemanau, kad jie – labai nuoširdūs, taktiški, darbštūs, šaunūs „šilti“ žmonės. Jie spinduliuoja botaninę meilę augalams, ypač savo kultūroms. Ir šiuo metu jiems rūpi turėti nors krūmelį naujų, įdomių šilauogių veislių, augina ir nedaug spanguolių. Jei vėl nukeliaut į praeitį, pamenu, kokį kėlė susidomėjimą sodinė šilauogė dar ir tais metais, kai pradėjau dirbti institute, kiek jie gaudavo laiškų iš visos Sovietų Sąjungos, kuriuose žmonės prašė sėklų, sėjinukų. Jeruzalėje Botanikos instituto Eksperimentinėje mokslinėje bazėje buvo auginami keli sodinės šilauogės krūmai. Kadangi užderėdavo nedaug uogų, buvo griežtai draudžiama jas kitiems skinti, bet aš, eidama dirbti prie savų kultūrų - piliarožių, nesusilaikydavau ir kelias nukritusias uogas iš po krūmo paimdavau paragauti. Kaip skanu buvo! Botanikos institutas pirmasis daugino ir platino šilauogių sėjinukus, daugelis augintojų ir dabar juos tebeaugina. Dr.Z.Butkienė sakė, kad daugiausia tai buvo `Bluecrop` veislės sėjinukai. Beje, mano vienas pirmųjų krūmų mūsų sodo kolekcijoje taip pat buvo šis sėjinukas, padovanotas buvusios bendradarbės R. Bandžiulienės 1995 m. (ji gavo šį sėjinuką iš gerb. Zofijos)."

Suoliukas. Suoliukas mokslininkams Zofijai ir Vytautui Butkams su dedikacine lentele buvo pastatytas 2013 m. liepos 30 d. mūsų botanikos sode netoli šaltinio, šalia viendienių (Hemerocallis) kolekcijos.

Dažnai žmones pagerbiame ir juos atsimename, kai jie jau būna išėję. Reikėtų keisti tą taisyklę ir statyti paminklus (nebūtinai tiesiogine prasme), pagerbti gyvuosius už jų nuopelnus. Mes su dr. Elicija Stackevičiene, dr. Juozu Laboku taip ir nutarėme. Padarėme gerb. Z. ir V. Butkams staigmeną – pastatėme suoliuką su dedikacija ir pakvietėme juos ir kitus buvusius ir esamus dabartinio Ekologijos centro Botanikos instituto darbuotojus į suoliuko atidarymo šventę VU Botanikos sode. Kažkaip pavyko išlaikyti paslaptį ir padaryti staigmeną pagrindiniams kaltininkams, ko gi mes visi susirinkom. Smagu ir gera buvo stebėti kaip gerb. Butkai ilgokai pasilenkę skaitė lentelės užrašą, o gerb. Zolia (taip dažniausiai ją vadina kolegos, draugai, artimieji) netyčia pralinksmino mus, atsitiesusi ir susirūpinusiu veidu pasakiusi, kad jie dar nemirę. Tuomet paaiškinau, kad pas mus suoliukus dedikuoja močiutės anūkams, tėvai – jaunavedžiams, firmos, fakultetai – savo kolegoms, dėstytojams, be abejo, ir mirusiems mokslininkams, draugams, kolegoms, artimiesiems. Z. Butkienė dalyvavo tokio suoliuko atidarymo šventėje 2006 m., skirtoje jos mokytojo profesoriaus P. Snarskio atminimui. Gal todėl kilo tokios asociacijos. (Beje, P. Snarskio atminimui statytas suolelis buvo 16 –as sode, o Z., V.Butkams – jau 58!, dabar sode yra virš 100 tokių suoliukų). Paskui apsilankėme mūsų sodo sodinių šilauogių, stambiauogių spanguolių bei kultūrinių bruknių kolekcijoje. Susėdę salėje jaukiai pasibuvome draugėje. Svečius išlydėjome, įteikdami P. Basalyko - „Jūsų sodui“ direktoriaus ir didžiausios Lietuvoje sodinių šilauogių plantacijos įkūrėjo – dėžutes su uogomis. Nutarėme dažniau rengti sode tokius susitikimus, kuriuose galima prisiminti praeitį, pakalbėti apie dabartį ir pasvajoti apie šių įdomių ir savitų kultūrų ateitį.

Nuotraukoje priekyje dr. R. Ruzgienė, toliau - dr. V. Butkus, dr. Z. Butkienė, dr. J. Vaičiūnienė, E. Andriūnienė, iš kairės P. Basalykas, dr. E. Stackevičienė, A. Liobienė, A.Meiduvienė, V. Pribušauskaitė ir V. Bakaitė.
Gerb. E. Andriūnienė ir gerb. A. Liobienė dirbo laborantėmis pas Z. Ir V. Butkus.

Gerb. Vytautas ir Zofija

Gerb. Vytautas ir Zofija Butkai, dr. R. Ruzgienė VU BS šilauogyne

Paruošė: dr. E. Stackevičienė (GTC Botanikos institutas), A. Meiduvienė (nuotraukos A. Meiduvienės)
2015-03-17