Vilniaus universitetas

MENIU

Apie kambarines begonijas

Begonijos yra viena iš 10 gausiausių magnolijūnų genčių – priskaičiuojama daugiau kaip 1800 jų rūšių. Paplitusios Šiaurės ir Pietų Amerikos, Afrikos, Pietų Azijos drėgnuosiuose atogrąžų ir paatogrąžių miškuose bei kalnuose iki 4000 metrų aukščio virš jūros lygio. Rečiau sutinkamos sausose vietose.

Begonijų rūšys savo išvaizda ir augimo būdu labai skiriasi viena nuo kitos. Tarp jų yra vienmetės ir daugiametės žolės, puskrūmiai su šliaužiančiais šakniastiebiais, žemaūgiai krūmokšniai su stačiais arba šliaužiančiais ūgliais, sukulentai ir orinių šaknų pagalba į atramas lipantys augalai.

Begonijų lapai gali būti nuo 1 iki 30 centimetrų dydžio. Daugumos rūšių jie yra nesimetriški ir puošnūs: dantytais kraštais, raukšlėtu paviršiumi, vaškuota apnaša, apaugę plaukeliais arba dėmėti. Kelios rūšys turi sudėtinius pirštiškus lapus.

Žiedai išsidėsto kekės pavidalo žiedynuose, augančiuose iš lapų pažastų. Paprastai jie zigomorfiniai – turi tik vieną simetrijos plokštumą, vienalyčiai. Jų apyžiedis sudarytas iš 2-4 spalvotų lapelių ir nediferencijuotas į taurelę ir vainikėlį. Dažniausiai lapeliai auga poromis ir vidurinė yra smulkesnė už išorinę. Kuokelių žiede daug ir dažnai jie suaugę į vieną. Mezginė apatinė, sudaryta iš trijų vaislapėlių. Vaisius – sparnuota dėžutė su labai mažomis, dulkių pavidalo sėklomis.

Aplinkos puošimui yra auginama apie 120 begonijų rūšių. Nuo XIX amžiaus antros pusės išvesta daug jų tarprūšinių hibridų ir veislių. Amerikos begonijų draugija pagal išvaizdą jas suskirstė į 8 grupes. Tai stiebinės, krūminės, gumbinės, šakniastiebinės, visažydinčios, puošnialapės, karoklinės, storastiebės. Šis skirstymas yra formalus, nesusietas su sistematika ar filogeneze. Daugumą rūšių ir hibridų galima priskirti kelioms grupėms arba gali nepriklausyti nė vienai.

Lauko teritorijų puošimui sodinamos lanksčioji (Begonia x semperflorens – cultorum hort.) ir gumbinė (Begonia x tuberhybrida) begonijos dėl jų gausaus žydėjimo visą šiltąjį sezoną.

Kambariuose dažniausiai auginamos puošnialapės. Jų lapai ryškių spalvų – smaragdiškai žali, žaižaruojančiai raudoni, sidabriškai blizgūs, dėmėti, plaukuoti, giliai karpyti. O žiedai kuklūs - maži ir blankių rausvų atspalvių. Gamta racionali, joje ,,sviestas nėra sviestuotas” – jeigu ryškūs žiedai, tai lapai yra kuklūs ir atvirkščiai – augalai puošniais lapais išaugina vos pastebimus žiedus. Šios grupės begonijos gausiai žydi žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį.

       

Nuotraukose: 1. Begonia convolvulacea; 2. Begonia carolineifolia; 3. Begonia 'Polomar Prince'

Ypatingą vietą grupėje užima kilniosios begonijos B. rex-cultorum L. H. Bailey. Taip vadinamos visos margalapės begonijų veislės, kurių sukūrimui (kryžminimui) panaudota karališkoji begonija (B. rex Putz.). Pastaroji rūšis turi labai puošnius 15–25 centimetrų ilgio ir 10–20 centimetrų pločio lapus su sidabrinėmis dėmėmis. Be minėtos rūšies kryžminimui dar naudojamos B. amabilis. B. discolor, B. imperialis. Yra gauti hibridai, minėtas rūšis kryžminant su veislėmis.

Vienos iš egzotiškiausių yra kaudeksinės begonijos. Jų išraiškingi yra ne tik lapai, bet ir storos, netaisyklingai susisukusios apatinės stiebų dalys. Pavyzdžiui, storoji begonija (B. dregei ‘Partita’). Jos maži, siauri, giliai karpyti vos 2–3 centimetrų ilgio lapai tankiai auga ūglių viršūnėse. Šakojasi intensyviai, todėl galima genėti. Tinka bonsai medelių formavimui. Ši iš Pietų Afrikos kilusi rūšis kambariuose auginama nuo 1961 metų. Ji laikoma pusiau gumbine, nes  sustorėjusiose dalyse kaupia vandens atsargas. Todėl šis augalas palankiai reaguoja į periodišką substrato išdžiūvimą ir sausą patalpų orą.

 

Begonia dregei ‘Partita’

Visos puošnialapės begonijos auga šiltuose kambariuose, kur žiemą yra 15–20 ºC temperatūra, o santykinis oro drėgnis ne mažesnis, kaip 60 procentų. Sodinamos į labai purų, pralaidų vandeniui substratą. Laistomos reguliariai – substratas visada turi išlikti drėgnas, bet ne šlapias. Spalvoti lapų raštai išryškėja šviesiose vietose, saulėtose ir tamsiose – išblunka. Todėl žiemą jos laikomos šalia lango arba net ant palangės, o vasarą statomos toliau nuo jo, kad nepasiektų tiesioginiai saulės spinduliai.

Begonijos kenčia nuo amarų ir grybinių ligų. Vandeniui užsilaikius ant lapų, suserga miltlige, o sušlapusias kitas dalis, pažeidžia puviniai. Ypač vėsiu oru.

Begonijos dauginamos stiebų, lapų ir jų dalių auginiais. Tam palankiausias yra pavasaris.

Vilniaus universiteto botanikos sodo šiltnamyje begonijos auginamos daug metų. Remdamiesi stebėjimais ir patirtimi, sausame uždarų patalpų ore rekomenduojame auginti: šlakuotąją (B. bowerae Ziesenh.), barščialapę (B. heracleifolia Cham.), raudonlapę (B. x erythrophylla Neumann), B. ricinifolia A. Dietr, B. convolvulacea A. D., Begonia ‘Polomar Prince‘. Taip pat aukštaūges, iki  2 metrų aukščio stiebus užauginančias: raudonąją (B. coccinea Hook.), B. albo-picta hort., B. maculata Raddi.

Šiltuose ir drėgnuose žiemos soduose arba terariumuose veši begonijų veislės: Begonia 'Pollux',  'Pink Champagne',  'Munchkin', 'Escargot', 'Herman Teupel' ir rūšys: raukšlėtalapė (B. masoniana), Begonia soli–mutata.

            

Nuotraukose: 1. Begonia 'Pink Champagne'; 2. Begonia 'Escargot'; 3. Raukšlėtalapė begonija (Begonia masoniana); 4. Begonia soli - mutata

Begonijas galima naudoti ne tik gyvenamosios aplinkos puošimui, bet ir oro valymui. NASA tyrimų duomenimis B. elatior ir B. semperflorens iš aplinkos oro šalina formaldehidą (5mg./val.), sunaikina daug žmonių ligas sukeliančių mikroorganizmų, ypač grybų sporų.

Taip pat begonijų žiedai yra valgomi, ypač patogu jais puošti maisto produktus, nes vainiklapiai tvirti, nelinksta. Tik nesulaužykime jų, nes pakeis spalvą. Stiebų ir lapų valgyti nereikėtų, nes patekę į organizmą gali sukelti gleivinės uždegimą ir vėmimą.

    

Nuotraukose: 1. Begonia feastii; 2. Begonia ‘Black Truffles‘