Japoninė fatsija (Fatsia japonica (Thunb.) Decne. & Planch.) (nuotraukos žemiau). Kartais net nežinome, kad ne tik gražūs, bet ir naudingi yra kambariuose laikomi augalai. Žiemą žiedus skleidžia japoninė fatsija. Tai iš Azijos kilęs iki 2 m aukščio užaugantis medelis su dideliais, iki 30 cm skersmens plaštakiškai iškarpytais, sodriai žaliais lapais. Rudens pradžioje stiebo viršūnėje suformuoja 0,5 m siekiantį žiedynstiebį su švelniai gelsvais žiedeliais. Nors jie maži, bet išsidėstę kompaktiškai ir akį džiugina taisyklingas, ažūrinis žiedynas.
Japonai renka ir džiovina fatsijų lapus. Jų arbata gydo kvėpavimo takų ligas bei reumatoidinio artrito negalavimus. Tačiau mes nerekomenduojame to daryti – nuskabytais lapais augalas kambaryje neteks dekoratyvumo, o ir augdamas uždarose patalpose savo lapuose vargu ar sukaups pakankamai tų naudingų mūsų sveikatai medžiagų. Sveikatai stiprinti naudokime mūsų krašto džiovintų augalų arbatas. Tikrai surasime ne vieną rūšį, kurios pagerins savijautą.
Japoninė fatsija yra puikus ir labai dekoratyvus kambarinis augalas. Ji geriausiai auga esant 10–12º C temperatūrai. Tveria ir 15º laipsnių. Tai puiki kambarių puošmena žiemos mėnesiais.
Atogrąžose augalai auga ir žydi ištisus metus. Nors žiemos Lietuvoje toli gražu neprimena atogrąžų klimato, tačiau yra augalų, kurie žiemos metu mus džiugina gausybe žiedų. Tai kolumbiniai anturiai (Anthurium andreanum) ir vėzdūnės (Spathiphyllum wallisii) (nuotraukos žemiau).
Abu šie augalai priklauso aroninių (Araceae Juss.) šeimai, todėl žiedai labai smulkūs, išsidėsto burbuolės pavidalo žiedynuose. Jų dažnai net nematome, tačiau papėdlapiai yra dideli, ryškūs ir ilgaamžiai, akį džiugina net iki dviejų mėnesių. Vėzdūnių jie yra balti, kolumbinių anturių – balti arba skirtingų raudonų atspalvių.
Nors tai yra miško augalai, bet žiemą kambariuose jie žydės pastatyti tik šviesiose vietose. Tamsesnėse – augins vien lapus. Vėzdūnės laistomos, kai substratas išdžiūsta ir geriau jas laistyti mažiau, negu perlieti. Anturiai reikalauja daugiau dėmesio. Jie yra epifitai, gamtoje daug vendens gauna iš drėgno aplinkos oro. Todėl juos patogiau yra persodinti į orchidėjoms skirtą smulkintos žievės substratą ir kartą per savaitę pamirkyti vandenyje. Dėl žemėje užsilaikiusio vandens uždūsta ir žūva jų šaknys.
Vėsiame ore žydinčios orchidėjos cimbidžiai (Cymbidium) (nuotraukos žemiau). Cimbidžius savo reikmėms žmonės pradėjo auginti Konfucijaus, kuris gyveno 551–479 m. prieš mūsų erą, laikais. Natūraliai jie veši Pietryčių Azijoje nuo Indijos iki Japonijos ir Australijoje. Bujoja kaip epifitai ant medžių šakų arba epilitai – ant uolų, jų šaknys keroja tik organiniame, dar nemineralizuotame substrate.
Dauguma iš dabar priskaičiuojamų 101 rūšių mėgsta vėsų orą. Todėl auginamos uždarose patalpose, kur oro temperatūra žiemą yra 5–10 laipsnių. Kitaip šios orchidėjos nežydės arba labai greitai peržydės. O žydi jie tik kartą per metus, priklausomai, kokia yra rūšis ar veislė, nuo rudens iki pavasario. Išaugina 0,7 m siekiančius stačius arba nusvirusius žiedynstiebius su 30–40 puošnių, nuo 3 cm iki 10 cm skersmens žiedų. Jie gali būti balti, kreminiai, rausvi, geltoni, vienspalviai, taškuoti, maloniai arba net atstumiančiai kvepiantys, aromatingi visą parą arba tik kai kuriomis valandomis, priklausomai, kas juos apdulkina. Vienas subrendęs keras gali išauginti 3–5 žiedynstiebius ir žydėti apie 2–3 mėnesius. Taigi, sudarius tinkamas sąlygas šioms orchidėjoms, jų žydėjimu galėsime džiaugtis tamsiuoju sezonu.
Kad lydėtų sėkmė ir pavyktų sulaukti žiedų, turime laikytis kelių taisyklių. Cimbidžiai yra orchidėjos ir jos sodinamos į specialų substratą (sumaišytą iš smulkintos pušų žievės ir durpių su keramzito priemaišomis). Drėgme aprūpiname vazoną kartą savaitėje pamerkdami į dubenį su vandeniu. Substratas visada turi būti drėgnas, bet vanduo negali ilgai užsilaikyti nei vazone, nei lėkštutėje po juo, nes šaknims reikia daug oro, kitaip jos supus. Ir vanduo turi būti patalpos temperatūros, ne šiltesnis. Nuo pavasario (praėjus šalnų pavojui) iki rudens geriau juos laikyti lauke – balkone, sode – šviesioje, bet nuo tiesioginės saulės spindulių apsaugotoje vietoje. O žiemą – vėsiame kambaryje.
Cimbidžius (Cymbidium)
Viena iš 176 kalankių rūšių - Kalanchoe delagoensis (nuotraukos žemiau). Nuo gruodžio iki vasario mėnesio stiebo viršūnėje išaugina tankų skėčio pavidalo žiedyną su nusvirusiais vamzdiškais žiedais. Augalas puošnus ir kitais mėnesiais, nes sultingi, išmarginti rusvai raudonomis dėmėmis, padengti vaškine apnaša lapai spinduliškai išsidėsto ant 0,7 metro aukštį siekiančio stiebo. Ir dar yra „paleistuvis“ – lapų viršūnėse suformuoja gemalinius pumpurus, iš kurių auga daug mažų augaliukų, kurie nukritę ant žemės paviršiaus tuoj pat į ją suleidžia šaknis, o aukštyn kelia stiebą. Auginti labai paprasta – tveria sausą aplinkos orą, geriau laistyti rečiau, negu per dažnai, bet reikalauja daug šviesos.
Sidabrìnė akãcija (Acacia dealbata) (nuotraukos žemiau). Tai žiemą žydintis medis, kurio šakutes su geltonais žiedynais parduoda mimozų vardu. Bet su tikrosiomis mimozomis jį sieja tik žiedynų forma.
Ši akacijų rūšis kilusi iš Australijos. Dabar auga visuose žemynuose ir kaip piktžolė plinta po pasaulį naikindama vietinius augalus, nes yra nereikli aplinkos sąlygoms ir labai gyvybinga. Lietuvai tai negresia, nes augalas tveria tik –5° C šaltuką. Čia auginamas kaip dekoratyvus medelis uždaroms erdvėms puošti. Tačiau turime žinoti, kad žiemą apie dvejus mėnesius saulės geltonumo žiedais mus džiugins tik augdamas 5–12° C temperatūros patalpose. Vasarą, žinoma, galima laikyti lauke.
Japoninė kamelija (Camellia japonica L.)(nuotraukos žemiau). Šis iš Rytų Azijos kilęs, iki 5 m aukščio augantis krūmas yra vienas iš dažniausiai dabar auginamų pasaulyje. Iš jo sėklų spaudžiamas maistinis aliejus, žiedai valgomi kaip salotos, lapai plikomi arbatai. Ypač vertinamas dėl žiedų, kurie gali būti įvairių atspalvių raudoni, balti, margi. 8–11 atsparumo šalčiui zonoje sodinamas lauko erdvėse. Pas mus, žinoma, žiemoja uždarose patalpose, esant 5–12 ° C temperatūrai. Ir žydi žiemos mėnesiais.
Informaciją ruošia Teresė Jokšienė, 2022-2023 m.
