Eleborai pražysta labai anksti, vasario pab.–kovo mėn., kai žemę dar kausto šaltukas. Bet praėjusiais metais jau gruodžio mėnesį pasirodė pirmieji žiedai. Lietuvoje šie augalai nuo seno vadinami čėrais. Anglai juos vadina Kalėdų rožėmis, nes Vakarų Europoje įprasta, kad eleborai pražysta jau gruodyje. Tai, kad po sniegu galima rasti žydintį pumpurą, kažkam buvo dingstis eleborą pavadinti Kalėdų rože. Visų rūšių ir veislių eleborai atsparūs ir lengvai prižiūrimi. Jų nepuola ligos ir kenkėjai. Eleborai yra vieni iš žinomiausių ir mėgstamiausių tipiškų pavėsių augalų.

Eleborai (Helleborus L.) – Vėdryninių šeimos (Ranunculaceae Korsikos Juss.) dekoratyvūs daugiamečiai žoliniai augalai. Stiebai užauga apie 20–60 cm aukščio. Pagrindinė šaknis ilga, tvirta, sustorėjusi, apaugusi smulkiomis šaknytėmis. Lapai – pamatiniai (kai kurių rūšių stiebiniai), giliai plaštakiškai suskaldyti į 7, 8 arba 9 dalis. Žiemojantys lapai standūs, vaškiniai, nežiemojantys – švelnūs. Lapus kartais pažeidžia puviniai. Žiedai balti, žali, rausvi, purpuriniai, pavieniai arba kekėse. Eleborai lengvai kryžminasi tarpusavyje, yra daug savaiminių hibridų ir formų įvairių spalvų ir dydžio žiedų, paprastai nuo skaisčiai baltų iki salotinių, geltonų ir rausvų. Kartais būna taškuoti, šlakuoti, kai kurie net garbanoti. Taurėlapiai žalsvi, gelsvai balti arba raudoni. Gentis pavadinta pagal graikų kalbos žodžius helein – žudyti ir bora – maistas, mat augalas nuodingas, tad būtina saugoti nuo mažų vaikų. Gentyje žinoma apie 25 rūšių, kilusių iš Europos ir Mažosios Azijos. Lietuvoje dažniausiai auginami dvokiantieji, baltažiedžiai, žalieji ir rausvieji eleborai. Eleborai yra kilę iš kalnuotų regionų, kur auga net apie 2000 m aukštyje, ir yra saugoma rūšis. Jų natūralios buveinės tęsiasi nuo Rytų Alpių per Vokietiją (daugiausia Bavariją), Austriją, Šveicariją ir Italiją iki Šiaurės Balkanų. Toks augalo pavadinimas nėra atsitiktinis, nes eleborai yra išties nuodingi. Dirbant su jais būtina mūvėti pirštines ir po darbo švariai nusiplauti rankas. Dėl naminių gyvūnų jaudintis nereikėtų, nes antžeminės augalų dalys jiems nėra kenksmingos. Senovėje augalai net buvo naudojami kaip cheminis ginklas nuo priešų. Iš eleborų šaknų ekstrakto buvo gaminamas uostomasis tabakas ir čiaudulio milteliai. Todėl šis augalas įgijo ir kitą vokišką pavadinimą – Schwarze Nieswurz, kas pažodžiui reiškia „juoda čiaudulio šaknis“. Kadangi eleborai žydi žiemą ir nebijo ledo bei sniego, jie visuomet buvo laikomi vilties simboliu. Eleborai yra vieni iš žinomiausių ir mėgstamiausių tipiškų pavėsių augalų. Paprastai žydi anksti pavasarį, tik nutirpus sniegui, neretai juos žydinčius apsninga, tik kai kurios vėlyvos veislės ir rūšys dar žydi gegužę. Ilgiau nei kitos gėlės žydi neįprastais, originaliais žiedais, o paskui iki vėlyvo rudens žavi puošniais lapais ir vaisynais. Spalvoti ne tik vainiklapiai, bet ir ilgai nenukrintantys taurėlapiai. Mėgstami gėlynuose dėl ankstyvo žydėjimo, puošnių lapų, kurie išlieka dekoratyvūs visą vegetacijos periodą, ir ilgaamžiškumo - vienoje vietoje gali augti 20 ir daugiau metų. Iki vėlyvo rudens eleborai atrodo gražiai, nes jų lapai tamsiai žali, standūs, o sudžiūvę žiedynai puošia kerus iki pat žiemos. Nepamainomi pavėsio augalai – rytinių eleborų hibridai.

Gėlynuose dažniausiai auginami hibridiniai eleborai. Anksčiau jie buvo vadinami H. orientalis hibridais, nes ši rūšis išvedant veisles buvo pagrindinė. Bet paskutiniu metu kryžminimui naudojamos ir kitos rūšys, todėl kultūriniai eleborai vadinami hibridiniais (H. x hybridus). Kadangi eleborai vegetatyviškai dauginasi lėtai ir sunkiai, grynos veislės, nors ir egzistuoja, parduodamos retai. Dažniausiai auginami sėjinukai, kurie tik pradėję žydėti išrūšiuojami pagal spalvas. Išvesta eleborų įvairiausių spalvų žiedais: baltais, kreminiais, gelsvais, ryškiai geltonais, žaliais, rožiniais, raudonais, purpuriniais, melsvais ir net beveik juodais. Žiedai būna betaškiai, taškuoti ar su į vieną dėmę susiliejusiais taškais, taip pat labai gražios formos įvairių spalvų pilnaviduriai arba pusiau pilnaviduriai.

Hibridai:

Eleborai dauginami kero dalimis ir sėklomis. Sodinant eleborus rekomenduojama į duobę įpilti perpuvusio komposto ar substrato. Eleborų šaknys ilgos, todėl jie sodinami į 30x30 cm dydžio ir 30 cm gylio duobutes kas 35–40 cm. Labai svarbu, kad augalas būtų pasodintas į trąšią, vandeniui pralaidžią dirvą Pasodinus dvi savaites būtina gausiai laistyti, vėliau saikingai. Eleborai auga gana lėtai ir nemėgsta persodinimo, todėl jie į kitą vietą perkeliami labai retai. Gražiausi ir gausiai žydi tik pilnos brandos, 5–7 metų eleborai. Tinkamiausia vieta jiems sode – po lapus metančiais medžiais, kad būtų pakankamai pavėsio vasarą, o žiemą – saulės. Persodinti galima ir antrąją rugpjūčio pusę. Persodintus augalus patartina mulčiuoti. Vasarą, sausros laikotarpiu būtina laistyti. Sėklų subrandina daug. Labai dažnai išbyrėjusios sėklos peržiemoja žemėje, sudygsta ir išauga daug savaiminukų. Sėklos sėjamos ką tik sunokusios ir surinktos birželio pabaigoje arba rudenį. Dažniausiai sudygsta po metų, bet kartais dalis augalėlių išdygsta ir kitą pavasarį. Sėklos stambios, 1 grame jų – 120. Dygsta sunkiai, todėl patartina stratifikuoti. Jeigu laiku į lysvę pasėti nespėjome, sėkime į dėžutes. Tris mėnesius laikykime 20 C šilumos patalpoje, o paskui perkelkime į šaldytuvą (4 C). Žemę nuolat drėkinkime ir stebėkime, kad neįsiveistų pelėsis. Šaldytuve sėklos sudygsta per 1–3 mėn. Daigeliai su dviem tikraisiais lapeliais pikuojami į vazonėlius, daigyklas arba dėžutes kas 20 cm. Į nuolatinę vietą persodinami po 2–3 metų. Pražysta tik po 4–5 metų. Žiemai geriau pridengti. Kai peržydi, pašaknės mulčiuojamos kompostu, lapine žeme arba durpėmis. Paprastai šie augalai atsparūs šalčiui, bet dvokiančiuosius ir lepesnius hibridinius eleborus žiemą reikia pridengti sausais lapais ir eglišakėmis, ši danga apsaugos ir nuo kaitrios pavasarinės saulės. Rytinių eleborų žiemai nereikia dengti, o baltažiedžius anksti pavasarį nuo ryškios saulės patartina dengti eglišakėmis. Eleborams patinka nedidelis arba ūksmingas pavėsis, jie gerai jaučiasi po lapuočių medžių reta laja. Dvokiantieji eleborai gerai jaučiasi ir saulėtoje vietoje, ištveria sausras. Juos tinka sodinti vienus ar su kitais augalais: rudgrūdėlėmis, bergenijomis, sinavadais, vingiriais, pachisandromis. Šios gėlės mėgsta derlingus, purius, giliai įdirbtus, neutralius arba silpnai kalkingus, vidutinio sunkumo priemolius. Eleborus galima auginti ir kaip kambarinius augalus. Tačiau juos reikėtų sodinti į pakankamai didelį vazoną, laikyti vėsioje vietoje, ir žiūrėti, kad neišdžiūtų. Patartina nusipirkti geros kokybės komposto ir sumaišyti jį su sodo žeme. Tuomet augalai gaus geriausių maisto medžiagų. Augalams nužydėjus, galima persodinti į sodą, padėti pavėsingoje vietoje balkone ar terasoje arba namuose pastatyti ant palangės, apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių.

Baltažiedis eleboras (Helleborus niger L.) – labai ankstyvas. Jau per žiemos atlydžius, vasario mėnesį, pasimato jo žiedų užuomazgos. O vos tik sniegas nutirpsta, kelia į viršų savo baltus žiedus, kurie vėliau švelniai parausta, o paskui pažaliuoja. Jie žemesni nei Kaukaziniai eleborai – apie 20 cm aukščio. Ūgis nedidelis, bet žiedai stambūs. Kartais jie apdega nuo saulės. Tai labai gadina jų grožį. Baltažiedžių eleborų lapai išlieka ir po žiemos, bet jie nukerpami ir tuomet matosi žiedų grožis. Vėliau, kai žydėjimas eina į pabaigą, pradeda augti nauji lapai.

Kaukazinis eleboras (Helleborus orientalis Lam.) yra taip pat visžalis, atsparus šalčiui, apie 40 cm aukščio. Žiedai nemaži, apie 5 cm skersmens, gali būti rausvos, gelsvos, baltos spalvos. Jų yra labai daug visokių hibridų. Pradėdamas žydėti būna tamsiai rožinis, vėliau žiedai šviesėja įgaudami žalsvą atspalvį.

Dvokiantis eleboras (Helleborus foetidus L.) kilęs iš Pietvakarių Europos, auga akmenuotuose šlaituose ir šviesiuose miškuose. Užauga iki 40–50 cm aukščio. Lapai tamsiai žali, visžaliai, giliai suskaldyti į 7–10 skilčių. Rudenį iš žemės užauga 20–30 cm ilgio stiebas su žiemojančiais lapais, o žiemai baigiantis arba pavasarį iš jo išlenda iki 80 cm aukščio žiedkotis su daugybe smulkių varpelio formos žiedų. Jie žali, kartais su purpuriniu ar rausvai rudu atspalviu. Nors šių gėlių pavadinimas ir baugus, iš tikrųjų žiedeliai bekvapiai. Žydi gausiai balandžio–gegužės mėn. apie 25–35 dienas. Sėklas subrandina. Yra atrinkta daugybė jų formų, sukurta veislių.

Korsikos eleboras (Helleborus lividus subsp. corsicus (Briq.) P. Fourn) kilęs iš Korsikos ir Sardinijos. Tai iki 60 cm aukščio siekiantys visžaliai eleborai. Ši rūšis pati stambiausia, seni kerai suželia iki 1 m pločio. Lapai dideli, pilkšvai žali. Pavasarį žydi stambokais gelsvai žalsvais žiedais, kurių viduriukas tamsesnis už pakraščius. Dekoratyvumo tikslais auginama keletas atrinktų formų, besiskiriančių aukščiu ir lapų spalva, tarp jų yra ir margalapių. Dažniau auginamas kompaktiškesnis Korsikos eleborų ir H. lividus (kilęs iš Maljorkos) hibridas – H. x sternii. Augalai užauga tik iki 50 cm aukščio ir yra ištvermingi žiemą, puošnūs. Lapai melsvai žali, panašūs kaip H. lividus.

Iš Pietų Turkijos kilęs H. vesicarius labai retai auginamas. Vasarą meta lapus, nauji sužaliuoja tik kitą pavasarį.

Žaliasis eleboras (Helleborus viridis L.) paplitęs Vidurio ir Vakarų Europoje. Žiedai ryškiai žalios arba gelsvai žalios spalvos, iki 7 cm skersmens. Penki taurėlapiai žali, ilgesni už vainiklapius. Stiebas šakotas, lapuota tik viršūnė. Pamatiniai lapai ilgakočiai, pirštiški, su septyniais pailgai lancetiškais, dantytais nežiemojančiais lapeliais. Įsigiję ar gavę dovanų žydintį eleborą po žydėjimo neskubėkime su, juo atsisveikinti, o ir toliau lysvėje jie auginami 2–3 metus, kad susiformuotų stambus šaknynas.

Rausvažiedis eleboras (Helleborus purpurascens Waldst. el Kit.) kilęs iš Pietvakarių Europos. Paplitę Ukrainoje, Karpatų kalnuose. Užauga 20 – 40 cm aukščio. Skroteliniai lapai tamsiai žali, nežiemojantys. Balandžio – gegužės mėn. apie 20 – 30 dienų puošiasi lelijiniais su žalsvu atspalviu, 4 cm skersmens žiedais, kurie baigę žydėti pažaliuoja.

Parengė Gitana Štukėnienė, 2020 m.