Važiavau autobusu pro taip vadinamą Santariškių žiedą. Buvo rudens diena – 2015 m. lapkričio 11-oji. Greit prabėgo vasara, vienmečių gėlių lysvė tame rate gražiai sukasta, krūmų grupė apravėta, žiedynai nukarpyti. Veja žaliuoja. O joje – galybė kurmiarausių, tiek daug, kad dar atsisukau ir stebėjausi. Pagalvojau: kaip jie čia ištveria? Kaip jie čia atsikraustė, kai be pertraukos mašinos lekia? Negi po kelių dangomis tunelius sugebėjo pasidaryti ? Grįžau namo, o kirbančios mintys pasiprašė būti surašytos ant popieriaus. Kas beliko daryti? Surašiau.
“Aš – kurmis, gyvenu Vilniuje, kaip ir daugybė mano gentainių. Jums įdomu, koks tas mūsų gyvenimas? Gerai, papasakosiu. Va, matau, kaip ratu suka automobiliai, lengvieji ir autobusai. Šiandien jų žymiai mažiau, nes šeštadienis, be to, dar lyja. Aš gyvenu toje apskritoje pievoje, vadinamoje Santariškių žiedu. Och, kaip gera šiandien, nes, palyginus su šiokiadieniais, yra ramu. Pabūtumėt jūs darbo dieną – žemė čia dreba. Koks nors mano svečias iš tolimų laukų ar daržų, kur tylu ir ramu, tikrai pamanytų, kad čia Žemės drebėjimas vyksta be galo ir be krašto: juk mašinos dunda nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Galvotų, kad Etna veržiasi, ar Andai pabudo, o gal cunamio bangos atsirita. Tikrai – nėra nė minutės tylos ar ramybės: diena po dienos – tas pats ir tas pats. O gyventi reikia, urvus kasti reikia, žemes iškelti paviršiun reikia, maisto susirasti reikia. Miegoti neįmanoma – žiemos nėra: jokių šalčių. Tiesa, vasara ir didžioji rudens dalis buvo beprotiškai sausa, tad smulkieji žemės gyviai išsilakstė kas kur: vieni prie ežerėlio, kiti prie upelio ar medžių tankmėje įsikūrė, kur bent kiek drėgmės ir gaivos buvo. Na, bet šiom dienom, kai ėmė lyti, atsigavau ir aš, ir mano šeimyna. Triūsiam išsijuosę. Pažiūrėkite, kiek “piramidžių” pristatėme. Argi ne gražu?
Man tik keista, kad žmonės jų grožio nesupranta: vos tik pamato, puola burbėti, ima lyginti. Ypač vasarą, o tiksliau – per visą vasarą. Tai šienapjovę paleidžia ir laksto ratu kaip tos mašinos. Tada jau nė vieno žolės žiedelio nepamatysi, nė jokio mūsų namelio neregėsi – sulyginta visa. Pieva monotoniška, miestietiška. Vargas. Gerai, kad viename jos krašte kadagiai auga, o kitame – gėlių juosta. Man labai patinka. Bent kiek grožio ir gaivos. Nors ką čia kalbu: ar gali tie keli augalėliai ką nors pakeisti, kai tiek daug dūmų mašinos išmeta? Tai ir tūnome po žeme dieną, o vaikštome anksti ryte arba naktį. Tamsus gyvenimas. Mano giminaičiai gyvena kitose miesto vietose, bet dažniausiai – miesto pakraščiuose, ten, kur dideli parkai, kur arti natūrali gamta. O tarp namų, siaurose erdvėse, mums gyventi neįmanoma: nėra kuo kvėpuoti, žemė kieta, suplūkta, plytelėmis ir asfaltu užklota. Nėra humuso, o kartu ir jokių smulkių gyvių, tinkamų maistui. O kur dar triukšmas, kur tamsa – juk kiek daug ten vietų, kur nė mažiausias saulės spindulys žemės nepasiekia, jos nesušildo. Sakau, kad vargas…
Bet yra ir laimingųjų. Tai kurmiai, kurie gyvena soduose. Jiems, aišku, pavojų netrūksta, patys žinote. Čia turiu omenyje žmonių kovas su mūsų gimine. Kovos priemonės įvairios: spąstai, chemikalai, specialūs garsai, tinklai, kastuvai. Oi, oi! O kurmiarausius suardo, išlygina. Kažin, kodėl jie nepastebi, kad mes aktyvūs būname pavasarį ir rudenį? Ir kokią žalą mes darome? Kad kurklius gaudome, grambuolių ar kitų vabzdžių lervas suvalgome? Šitiek triūsiame: aktyviau purename tą jų žemę ir tiek. Na, jei tai nepatinka, gali kiek palyginti tą žemę, šiek tiek spustelėti pakilimus. Bet kiek triukšmo, “kovos” – vaje, vaje. Būna, kad susitikę jie klausinėja vienas kito: “ Kaip tu su kurmiais kovoji?” Ir gėda, ir bjauru klausytis.
Bet visgi yra vietų, kur net kurmiai gali ramiai gyventi. Jūs klausiate, kur? Tai ir sakau: nuvažiuotų jie į Botanikos sodą, pasimokytų, kaip reikia taikiai sugyventi. Jokių “tragedijų” ir kovų. Kur tas sodas? Negi nežinote? Galiu pasakyti: rytinėje Vilniaus dalyje, nuo Saulėtekio gal kokie 5 km važiuojant į Naujosios Vilnios pusę, šiek tiek už Dvarčionių. Čia ne tik jums, bet ir kai kuriems mano giminaičiams gali pasirodyti, kad tai – pasaka, nes skirtumas didžiulis. Paklausykite.
VU Botanikos sodas – tai graži didelė erdvė rytinėje miesto dalyje. Ten yra didelis parkas, erdvūs kolekciniai plotai su įvairiausiais augalais. Galima paminėti žolinių augalų kolekcijas, tokių kaip: raktažolės, tulpės, melsvės, viendienės, bijūnai, jurginai, įvairūs kiliminiai augalai ir dar galybė visokiausių. Kita didelė kolekcija yra sumedėję augalai – medžiai ir krūmai iš viso pasaulio, augantys vidutinėje klimato juostoje. Iš jų galima paminėti gražiai žydinčius krūmus, tokius kaip rododendrai, veigelės, pūsliai, alyvos ir kt., taip pat ir medžiai: ąžuolai, magnolijos, eglės, klevai ir dar aibė kitų. Yra čia alpinių augalų, vaisinių, gruntą valančių, lianų ir dar kitokių augalų kolekcijos. Be to, ten pamatysite daug tvenkinių, pratakų, kurie juos sujungia; savaiminiais mūsų krašto medžiais ir krūmais apaugusius šlaitus bei aukštumėles. Yra lygių vietų, griovų, yra pievų, pavyzdžiui, arboretume, yra ir dirbamų laukų, miško plotų. Puiki vieta!
Tenykščiai mano giminaičiai suprato, kad jiems pasisekė. Jie patys gali pasirinkti, kurioje sodo vietoje įsikurti ir darbuotis. Jiems, sako, patinka pievelės prie dirbamų laukelių tarp kolekcinių lysvių ar kitokių plotų (žmonės jas vadina vejomis). Tada nėra pavojaus gyvybei, nebent šienaujama ir kurmiarausiai sulyginami akimirksniu. Bet čia niekis, spėja pasislėpti, o paskui grįžta ir su dar didesne energija visa susivienijusi giminė sukuria tokio dydžio “piramides”, kad kai kas net fotografuoja :-) . Va, kaip vertinama jų kūryba. O beje, kiek daug ten taip dabar vadinamo ir populiaraus ekologiško maisto! Kodėl ekologiško? Todėl, kad augalai tręšiami tik kompostu. Tokioje dirvoje galima rasti visokio gėrio ir badauti netenka. Dirbk, ir būsi sotus.
O koks grynas ten oras! Kaip tylu ir ramu! Pavasarį, tiesa, čiulba daug paukščių, ir tai yra nuostabu, nes garsai yra gamtos, natūralūs. Drebėjimų taip pat jokių nėra, na, nebent traktoriai važiuoja dirbti laukų arba organinių šiukšlių į komposto krūvas išvežti. Bet juk to nebūna ištisai. Sakau, pasisekė gentainiams, nuostabioje vietoje gyvena. Tiesa, dar pasakojo, kad atėję ir pamatę kurmiarausius, kai kurie lankytojai klausia gidų: “Kaip Botanikos sodas kovoja su kurmiais?” Nuo tokių klausimų kurmiams kailis visada pašiurpsta. Bet išgirdę atsakymą: “Niekaip, visi Žemės gyventojai turi sutarti, svarbu vieniems kitus suprasti, nepiktnaudžiauti vienas kito gerumu ir gyventi taikoje” – vėl nurimsta, o baimė dingsta. Juk iš tikrųjų, tai mes, pasakoja kurmiai giminaičiai, tose pievose (ir tai ne visose) triūsiame tik pavasarį ir rudenį. Vasarojame po medžiais, kurie kolekcijų pakraščiais auga. Ten karštomis vasaros dienomis yra vėsiau, daugiau drėgmės. Tad vejos būna žalios ir lygios. Na, nebent koks žioplelis jauniklis, betyrinėdamas savo pasaulį nuklysta toliau ir, norėdamas save išbandyti, kokią “piramidę” surenčia. Na, ar galite patikėti šiuo pasakojimu? Štai koks skirtingas kurmių gyvenimas prie didelio miesto”.
Čia kurmio pasakojimas baigėsi. Sėdėjau ir galvojau, jog labai dažnai mes net nepastebime šalia mūsų gyvenančių. Bet, net trumpam susimąsčius, mintis tarsi pašėlusi lekia ir atkuria paveikslus, kuriuos esame matę. Jei minčių greitį kiek pristabdai, gali užrašyti ir su kitais pasidalinti.
Gintarėlė Jurkevičienė
2016-03-09
