Šeima Aristolochiaceae - kartuoliniai

Didžialapė kartuolė - Aristolochia macrophylla Lam. (syn. A. durior Hill.)

    Lapus metanti liana iki 10(15) m aukščio, tikras vijoklis, nes ūgliai vejasi apie atramą. Jauni stiebai pliki, tamsiai žali, senesni – šviesiai rudi arba tamsiai pilki.
    Lapai plačiai kiaušiniški arba širdiški, 10 – 30 cm pločio, staigiai nusmailėjančiomis viršūnėmis, rečiau apvaliomis. Lapo pamatas inkstiškas. Viršutinė lapo pusė žalia, žvilganti, plika, su įdubusiomis gyslomis; apatinė – balkšva arba melsvai žalia, jaunų – plaukuota. Lapkotis 2,5 – 8 cm ilgio.
    Žiedai gelsvai žali, pavieniai ar po du lapo pažastyse prisegti, išlenkti, pypkės formos, nemalonaus kvapo, žydi birželio mėn.
    Vaisius: pailga, tamsiai pilka 6 – 8 cm ilgio šešiabriaunė dėžutė.
    Tėvynė: Š. Amerika, Rytinė JAV dalis
    Kolekcijoje nuo 1988 metų, Išaugintos iš sėklų, kurias surinkome VU botanikos sodo Augalų sistematikos ir geografijos skyriuje Vingyje. 1998 m. šios rūšies sėklas padovanojo K. Kaltenis, Skinderiškio dendroparko įkūrėjas ir puoselėtojas. Stratifikuotos sėklos dygsta lengvai. Pirmus dvejus metus antžeminė augalo dalis auga lėčiau. Smarkiau auga ir formuojasi šaknys. Mėgsta pusiau pavėsį arba pavėsį, derlingą dirvožemį, reikalauja pakankamai drėgmės. Rekomenduojame plačiau auginti kaip egzotišką, atsparią šalčiams rūšį, nepamirštant, jog būtina atrama: ilga iki 8 cm skersmens kartis, arba stiprus kelių sluoksnių špagatas ar ištempta viela – sodinant prie pastatų. Žinoma, galima auginti prie nestorų medžių. Šiuo atveju sukursime miniatiūrinį džiunglių vaizdelį prie namų. Bet labai gerai atrodo ir pasodinta prie tinklo tvoros: ilgos šio augalo šakos plačiai išsišakoja, o lapai išsidėsto tarsi žuvies žvynai, ir tada tokia tvora tampa nepermatoma. Vis dėlto, patartina jai paruošti kaip galima aukštesnę atramą – augalas labiau galės parodyti savo grožį.

Šeima Caprifoliaceae – sausmediniai

Visžalis sausmedis - Lonicera sempervirens L.

Viena vertingiausių lianų, užauganti iki 1,8 – 2(2,5) m aukščio. Augimo pradžioje kylančius šakotus stiebus reikia nukreipti prie atramos, geriausia pririšti.
Lapai sveiki priešiniai, pailgai kiaušiniški, ovaliniai, 2,7 – 7,5 cm ilgio, apie 4 cm pločio, žalia, žvilgančia viršutine puse ir šviesesne melsvai žalia apatine puse, bekočiai. Vaisinių šakelių dvi paskutinės lapų poros yra suaugę ir atrodo tarsi lėkštutės. (Beje, beveik visoms vijoklinių sausmedžių rūšims taip suaugę vaisinių šakelių viršūniniai lapai yra charakteringas bruožas.)
Vamzdiški iki 5 cm ilgio, ryškiai oranžiniai raudoni iš išorės ir gelsvi iš vidaus, su penkiaskiaute vamzdelio atbraila, sutelkti šoninių antramečių šakelių viršūnėse virš poromis suaugusių lapų į žiedynus – trumpas kekes. Žydėti pradeda gegužės - birželio mėn. ir žydi kol užšąla.
Vaisiai – raudonai oranžinės uogos lapų lėkštutėse atrodo labai dekoratyviai.

L. sempervirens 'Superba'

Tėvynė: Šiaurės Amerika – JAV nuo Konektikuto iki Nebraskos, į pietus iki Teksaso ir Floridos. Auga atvirose miško aikštelėse, vejasi ant tvorų. Mėgsta saulėtą vietą, sausą ar vidutinio drėgnumo gerai drenuotą derlingą dirvą. Tai visžalė tėvynėje liana. Pas mus ši rūšis vegetuoja labai ilgai, iki šalnų. Dažnai būna, kad nespėja lapų numesti, o tai ir patvirtina jos prigimtį.
Kolekcijoje auginame šios rūšies kultivarą `Superba`, kurį 1997 metais pirkome Lenkijoje. Tai daug žiedų sukraunantis augalas, žydintis per visą vasarą iki pat šalnų rudenį. Ypatingai sausomis ir karštomis vasaromis reikia palaistyti, kad nenustotų žydėti. Labai šaltomis žiemomis gali apšalti nesumedėję ūgliai, nors šiaip atsparumas šalčiui 4. Bemaž kiekvienais metais anksti pavasarį patartina augalą atjauninti genint. Tada išleidžia naujus ūglius ir gausiau žydi. Nepamainoma rūšis vertikaliame želdinime: tinka auginti kartu su kitomis neaukštomis lianomis prie namų sienų, tvorų, pavėsinių, svarbu, kad augalui netrūktų saulės. Žydi iki pat šalčių, o jei sušąla, ir šaltis neatslūgsta, tai sustingę žiedai išlaiko natūralią spalvą iki atlydžio.

Vijoklinis sausmedis – Lonicera periclymenum L.

Iki 4 – 5 m aukščio liana, tikras vijoklis, nes jo stiebai patys vejasi aplink atramą. Jauni ūgliai ir lapai būna purpurinės spalvos, vėliau žali ir rusvi.
    Žiedai iki 3(4 – 5) cm ilgio, vamzdelio pavidalo, išorinė pusė purpurinė, vidinė – gelsva sutelkti į viršūninius žiedynus - kekes Labai maloniai kvepia, ypač naktį. Žydi birželio mėn. o pakartotinai – rugsėjy.
    Lapai paprasti, priešiniai, kiaušiniški, 4 – 5 cm ilgio, 2,5 – 3,5 cm pločio, tamsiai žali. Rudenį anksti nukrenta.

    Vaisiai – žvilgančios, beveik rutuliškos, raudonos uogos, kuriose subręsta rudos sėklos.
    Tėvynė: Europa ir Šiaurės Afrika. Auga pamiškėse, krūmynuose.
    Labai mėgstamas dekoratyvinėje sodininkystėje. Sukurta daug veislių. VU Botanikos sode auginamas nuo 1987 m. Įvairiais laikotarpiais auginome nemažai dekoratyvių jo veislių, tokių kaip `Belgica`, `Belgica Select`, `Praecox`, `Quercina`, `Serotina`. Ši liana ar jos veislės labai papuošia bet kokį želdinį. Svarbu nepamiršti pasodinti saulėtoje vietoje, per karščius laistyti. Mėgsta purią, derlingą žemę. Kas du tris metus reikia genėti atjauninimo tikslais, o kiekvieną pavasarį - nukirpti apšalusius ūglius.

Šeima Celastraceae - smaugikiniai

Apskritalapis smaugikas - Celastrus orbiculatus Thunb.

    Daugiametė sumedėjusi liana, tėvynėje pakylanti į 12 – 20 m aukštį. Apie atramą vejasi prieš laikrodžio rodyklę. Storėdamas kamienas gali užsmaugti gyvą atramą. Pagrindiniai kamienai būna keli, jie tvirti, šakoti, ypač viršūnėje. Jauni ūgliai gelsvai žali, vėlau įgauna rausvai ar tamsiai rudą spalvą; senų kamienų žievė įvairuoja nuo šviesiai iki tamsiai pilkos. Žievėje aiškiai matomi žievlęšiukai.
    Lapai įvairuoja: apskriti, plačiai elipsiški ar atvirkščiai kiaušiniški, 2 – 10(13) cm ilgio ir 1,5(3) – 7(9) cm pločio; lapų viršūnės apvalios, pailgai elipsiškos ar laipsniškai nusmailėję. Jauni lapai ryškiai žali, žvilgantys, pliki. Rudenį gražiai pagelsta, yra labai gražūs.
    Žiedai smulkūs, balkšvi ar žalsvi, sutelkti po 3 į ciminius žiedynus, išaugančius lapų pažastyse. Žiedynai išsidėstę beveik ištisai per visą einamų metų ūglį.
    Vaisius – rutuliška dėžutė, 8 – 10 mm skersmens, pradžioje žalias, subrendęs – ryškiai geltonas, atsidaro 3 sąvarėlėmis. Atsidariusioje dėžutėje matyti 3 oranžiniai raudonu minkštimu apsuptos skiltys, kuriose būna po 1 – 2 rudas sėklas. Yra paskaičiuota, kad vienas augalas gali išauginti ir subrandinti iki 370 vaisių.
    Šios rūšies tėvynė – Rytų Azija: Primorės kraštas, Sachalino pietvakariniai rajonai, Šiaurės Rytų Kinija, Korėjos pusiasalis, Japonija. Savaime auga miškų aikštelėse, pamiškėse, jūros ir upių pakrantėse, į kalnus pakyla iki 420 – 2200 m aukštį virš jūros lygio.
    Augalas tėvynėje yra naudojamas kaip vaistinis, turi ir kitokį pritaikymą. Kitose šalyse auginamas kaip dekoratyvus. Dėl didelio gyvybingumo, lengvai platinasi ir, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje, laikomas invaziniu. Jis konkuruoja su vietine rūšimi.
    Pas mus gali būti auginamas aukštiems statiniams, pavėsinėms, tvoroms apželdinti. Svarbu kontroliuoti jo plitimą šakninėmis atžalomis – jas be gailesčio reikia šalinti. Beje, augalo nepakanka vien pasodinti, jį būtina tinkamai prižiūrėti, kad ateityje neturėtume problemų ir vargo. Tai tinka visų introdukuotų augalų atžvilgiu.
    VU Botanikos sodo Dendrologijos skyriaus lianų kolekcijoje auginamas nuo 1977 m. Taip pat turime egzempliorių, išaugintų iš sėklų, surinktų natūralioje augavietėje Tolimuosiuose Rytuose. Rūšis dekoratyvi visą sezoną ir vertinama dėl vešlios sodriai žalios lapijos vasarą ir geltonos rudenį, įspūdingų vaisių kekių, kurie nepamainomi floristikoje, bei gyvybingų ūglių.

Vijoklinis smaugikas – Celastrus scandens L.

Liana, kurios liaunas kamienas (dažnai keli) gali pakilti kitais medžių kamienais į 20 metrų aukštį. Jis yra tikras vijoklis, nes aukštyn kyla vydamasis apie atramą. Kamieno skersmuo įvairuoja priklausomai nuo amžiaus. Ilgos ir jo šaknys, jos yra rausvai oranžinio atspalvio.
Lapai žali, žvilgantys, rudenį gražiai pagelsta; pražanginiai, tik retsykiais spirališkai ar po du prisitvirtinę vienoje vietoje, stambūs: 5 – 12 cm ilgio ir iki 6 cm pločio; atvirkščiai kiaušiniški ar pailgai kiaušiniški, ovaliniai, kartais elipsiški, nusmailėjusiomis viršūnėmis; lapo kraštai dantyti, lapo pamatas apskritas arba plačiai pleištiškas; lapkotis nuo 0,5 iki 2 cm ilgio.
Žiedai vienalyčiai (tik kuokeliniai - vyriški, arba tik piesteliniai – moteriški), nors pasitaiko ir dvilyčių, kvapūs, maži – iki 4 mm skersmens, žalsvai balti ar žalsvai geltoni, po 14 – 44 sutelkti į šakelių viršūnėse išaugusiasšluoteles.
Vaisiai – oranžinės ar geltonos atsiveriančios rutuliškos 7 – 10 mm skersmens dėžutės su 2 – 4 ertmėmis, kuriose subręsta po 1 -2 juodas sėklas, apgaubtas ryškiai raudonos spalvos minkštu apysėkliu. Sėklas lesa paukščiai, todėl augalai gana sparčiai plinta. Prieš sėją sėklas būtina stratifikuoti apie 90 dienų prie 5 ºC temperatūros. Jei dirvos temperatūra būna 20 -25 ºC, daigumas būna 71%. Esant žemesnei temperatūrai, daigumas yra atitinkamai mažesnis.
Šios rūšies tėvynė – Šiaurės Amerika. Savaime auga 2/3 JAV teritorijos – rytinėse valstijose ir Kanadoje – nuo Vajomingo, Montanos iki Niu Brunsviko rytinių pakrančių. Sutinkamas derlinguose pelkėtuose miškuose, eroduotuose plotuose tarp krūmų, pakelėse. Taigi, dirvožemiui nereiklus. Pakenčia pavėsį.
Šiai rūšiai, kaip ir kitoms šios genties lianoms, yra būdinga stipri augimo jėga. Stiebai besivydami apie gyvą atramą, laikui bėgant, gali taip užspausti šeimininko brazdą, kad ne tik sutrikdo jo storėjimą, bet ir skysčių apytaką, fotosintezės procesus, todėl kaip atrama tarnaujantis medelis nudžiūsta. Celastrus genties lianos gavo smaugikų vardą.
    VU botanikos sodo Dendrologijos skyriaus lianų kolekcijoje rūšis auginama nuo 1977 metų. Augalas atsparus šalčiams, pasižymi stipria augimo jėga, išaugina gražius vaisius. Vienintelis trūkumas – leidžia šaknines atžalas, jeigu auga gerai prižiūrimoje dirvoje. Todėl kasmet nereikalingas atžalas būtina pašalinti nupjaunant, arba jos gali būti panaudojamos kaip sodinamoji medžiaga. Rūšis labai gerai tinka aukštiems pastatams dekoruoti, arkoms, pavėsinėms apželdinti, nes gerai auga tiek saulėtoje vietoje, tiek pavėsyje. Nereiklus dirvai, bet geriau auga dirvoje, kur netrūksta drėgmės. Ligų ir kenkėjų nepastebėta. Dekoratyvus visus metus: nuo pavasario iki žiemos – lapai ir vaisiai, o žiemą – augalo kamienas ir šakos.

G. Jurkevičienė, fotografijos autorės