Mūsų gyvenamoji aplinka yra skirtinga. Vieni gimėme ir gyvenome kaime arba nedideliame miestelyje, kiti esame miestų ir didmiesčių vaikai. Bet visų mūsų gyvenime tam tikrą vietą užima augalai – gėlės darželiuose ar dideliuose gėlynuose, kitiems – dekoratyviniai krūmai ar medžiai prie namų ar sodybose, dar kitiems – įvairūs gimtosios vietos sodybos augalai arba miškas, į kurį eidavome grybauti ar uogauti. Kiekvienam – savo. Su gyvuoju pasauliu mus supažindino tėvai ir seneliai. Vieni žaliuojantys ir šlamantys draugai liko labai arti širdies, kiti – kiek tolėliau, sakytum – tolimesniame fone. Kodėl? Gal tai nulėmė pirmasis įspūdis, gal vėlesnių metų stebėjimai, o gal tiesiog todėl, kad vieni jų buvo labai ryškūs, o kiti – kuklesni.

Štai mano mylimiausias medis nuo pat vaikystės yra paprastasis klevas (Acer platanoides). Jį myliu, juo džiaugiuosi visą gyvenimą. Kodėl? Todėl, kad jis augo mano močiutės sodyboje, mano tėviškėje. Ir ne vienas. Jų buvo net keturi sode ir daugybė – aplinkui. Nuostabiausiai jie atrodydavo pavasarį. Būdavo, baigiasi žiema, tirpsta sniegas, vanduo ieško kelio į upelį – prasideda pavasario šėlsmas. Vėjai skelbia permainas, šyla oras ir žemė, siūbuoja klevų šakos... Dangus mėlynas, jokių debesėlių. Mažas žmogelis užvertęs galvą žiūri aukštyn ir mato, jog klevo šakelių pumpurai kasdien storėja, auga. O jau tas klevo didumas – tiesiog iki dangaus! (Ar gali būti kitaip, jei medžio laja buvo virš namo stogo?). Taigi, pumpurai auga, ima skleistis, džiaugiasi saule. O čia prieina močiutė ir sako, jog tuoj bus perkūnija, lietus ir dar oras atvės. Spėjimas visada pasitvirtindavo. Taip būdavo kasmet. Beje, šiemet, po kelerių metų pertraukos, šis scenarijus gamtos buvo išpildytas. Ar pastebėjote?

Tęsiu toliau: sukrauti žiedai, pirma pavasarinė perkūnija, smarkus lietus, šėliojantis vėjas... Beje, jis negailėdavo gležnų žalsvų žiedelių – dalį jų nuplėšdavo. O po dienos ar dviejų mėlyname danguje šviesdavo saulė. Klevai gausiai žydi, juose dūzgia bitės. Jos dirba išsijuosusios, renka nektarą. O ir mes, mažieji, turėdavome ką veikti po medžiais – ar gali praeiti pro žiedų kilimą – rinkdavome ir žaisdavome, mėgavomės jų aromatu.

Tuo pačiu metu ima dygti klevų sėklos. Daug sparnavaisių nukrenta po medžiu, kiti nuskrenda toliau. Taigi, sėjinukų gausu visur aplinkui, kur tik auga derantys klevai. Būdavo įdomu stebėti tuos „mažylius“, nes atrodydavo, kad jie stiebiasi į saulę ir lenktyniauja – kuris aukštesnis. Panašiai ir dabar atrodo.

Bet grįžkime į skaidrų ir tyrą pasaulį, kur gražūs ir tvirti klevų kamienai ir nepastebimai sužaliavusios jų šakos jau augindavo derlių. Beje, pradžioje klevų lapai būna labai gležni, ploni ir švelnūs, nelygiu paviršiumi, rausvai gelsvi. Tuo metu augimas būna labai intensyvus, tad vaizdas tikrai keičiasi ne dienomis, o valandomis: lapai didėja, jų paviršius išsilygina, spalva tampa ryškiai žalia. Dar kuriam laikui praėjus, ant žemės imdavo kristi nenorintys augti klevo vaisiai – sparnavaisiai. Ką darydavo vaikai? Ogi praskleisdavo tuos „sparnelius“ ir, užsilipinę ant nosies galo, vaikščiodavo kažką vaizduodami. Buvo linksma ir įdomu.

Pralekia vasara. Ateina ruduo... Liūdna? Kodėl? Juk viskas taip natūralu. Štai klevai, išauginę derlių, puošiasi. Ar matėte medžių su spalvingesniais lapais? Spalvos įvairios: nuo šviesiai geltonų iki auksinių ar ryškiai oranžinių. O kai vėjas judina medžių šakas, regime spalvų žaismą. Čia jau kiekvienas kitaip ir matome, ir fantazuojame. Kiekvienam iš mūsų kyla skirtingi pojūčiai. Klevai mus kalbina ir kviečia stebėti, apibendrinti, prisitaikyti prie gamtos ritmo, skatina kurti ir džiaugtis gyvenimu. Beje, klevų grožį lemia ne tik įspūdingo aukščio ir apimties kamienas, bet ir plati, didelė laja. Ypač medžių, augančių laisvai ir nekonkuruojančių su kitais dėl šviesos.

Štai koks tas paprastasis klevas. Šios rūšies klevų galite pamatyti visur Lietuvoje, nes tai mūsų krašto savaiminis augalas. Taip pat ir Botanikos sodo senajame parke. Botanikos sode jau daug metų yra kaupiama introdukuotų klevų kolekcija. Vienos rūšys auginamos didesnėmis grupėmis arboretume, klevyne: paprastasis klevas (Acer platanoides), platanalapis klevas (A. pseudoplatanus), ginalinis klevas (A. tataricum subsp. ginnala); ir kitos rūšys po kelis vienetus – senajame parke: korėjinis klevas (A. pseudosieboldianum); dar kitos – įvairiose dendrologinių kolekcijų vietose: pensilvaninis klevas (A. pensylvanicum), gelsvasis klevas (A. shirasawanum), Zyboldo klevas (A. sieboldianum), totorinis klevas (A. tataricum), trižiedis klevas (A. triflorum), trakinis klevas (A. campestre), skroblalapis klevas (A. carpinifolium), apskritalapis klevas (A. circinatum) ir kt.

Kviečiu visus nepraleisti progos pasidžiaugti klevų teikiamomis dovanomis ir susipažinti su klevų rūšių įvairove.

Gintarėlė Jurkevičienė

2016-09-17