Žydinčių augalų galima rasti nuo ankstyvo pavasario ligi vėlyvo rudens, tačiau daugiausiai jų žydi vasarą, tuomet akys raibsta nuo spalvingų ir didelių žiedų, o mažųjų, sunkiau pastebimų net nepastebime. Visai kitaip būna pavasarį, kai po žiemos nedrąsiai skleidžiasi pirmieji žiedai. Dauguma pavasarinių augalų išskleidžia žiedus, kol medžiai dar be lapų ir neužstoja saulės šviesos. Paprastasis rūtenis (Corydalis solida) – viena iš pirmųjų pavasario gėlių, kuri pražysta ir subrandina sėklas iki sulapoja medžiai. Sunokinęs sėklas rūtenis nuvysta ir iki kito pavasario toje vietoje jo nė žymės nebūna. Augalas vaistinis ir nuodingas.
Ne visi pavasariniai žiedai ryškūs ir spalvingi. Jei ankstyvą pavasarį, kol dar nesulapoję medžiai, pasivaikščiosite paupiu ar drėgname miške, galite pastebėti nemažus plotus apaugusius nedideliais, širdiškos formos lapeliais. O jei ateisite tinkamu laiku, jie bus pasipuošę geltonais žiedais. Tai pavasarinis švitriešis (Fiscaria verna), naudotas liaudies medicinoje. Augalas nuodingas vartojant į vidų, tačiau turi tinkamų medžiagų padedančių susitvarkyti su išoriniais organizmo negalavimais.
Įdėmiau pasižvalgius miško žolynuose, galima pastebėti ir kai ką neįprasto. Šen bei ten driekiasi kukliai žalsvais žiedeliais pasipuošę augalėliai. Žydi muskusinis ūksminas (Adoxa moschantellina). Mažas, vos 7–20 cm aukščio, šviesiai žalias augalas. Nors neišvaizdus, bet kvepia muskusu. Kuklios spalvos žiedelių nepastebi ir nelanko nei drugeliai, nei musės. Augalą apdulkina smulkios sraigės arba skruzdėlės. Panašių į šį augalą nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Eurazijoje, ir net Kanadoje. Tai šiaurietiškas augalas, priklausantis ūksmininių šeimai. Toje šeimoje – tik viena ūksminų gentis, o toje gentyje – tik viena vienintelė rūšis: muskusinis ūksminas. Šalia jo žaliuojanti pražangialapė blužnutė (Chrysosplenium alternifolium) yra iš didelės uolaskėlinių šeimos. Lotyniškame augalo varde galime rasti užšifruotą jo paskirtį: lot. splenus, angl. spleen – blužnis. Na, o lietuviškai – blužnutė. Iki šiol liaudies medicina šį augalą ir naudoja skrandžio, kepenų, blužnies problemoms spręsti. Augalas oficialiai įtrauktas į nenuodingų augalų registrą, tinka pavasarinėms salotoms – vos kartokas, pikantiško skonio, pravalo organizmą po žiemos ir velykinių persivalgymų.
Paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella) augalas nedidukas, vos 5–10 cm ūgio, bet auga ne pavieniui, o didžiulėmis kolonijomis ir neretai beveik padengia žemę panašių į trilapio dobilo lapelių kilimu. Žiedai smulkūs, pavieniai, dažniausiai kiek nusvirę, varpelio formos, balti, kartais su vos pastebimu purpuro atspalviu. Tai spėriai augantis miško gyventojas. Beje, šio augalo lapai yra puikus barometras: prieš lietų ar apsiniaukusią dieną jie susiglaudžia. Taip augalas elgiasi ir prieš užsnūsdamas nakties miegui.
Dirvinis asiūklis (Equisetum arvense) daugybę vardų turintis daugiametis sporinis induotis (dirvų eglutė, driežgegužė, eglikė, esukas, gandro pupa, gegutės duonelė, gegužės, gigelis, kežėtys, krekėsa, piesčiukas). Visoje Lietuvoje paplitusi laukų piktžolė gana dažnai naudojama liaudies medicinoje. Jaunas sporines varputes ir šakniastiebių gumbelius liaudis kartais vartodavo maistui.
Mažoji strugena (Myosurus minimus) gana reta, bet pasitaiko visoje Lietuvoje. Vaisiams bręstant žiedsostis labai pailgėja ir primena pelės uodegą. Augalas yra nuodingas.
Nijolė Nasevičienė, 2022 m.
