Vabzdžiaėdžiai augalai auga skurdžiuose dirvožemiuose ir yra prisitaikę gauti papildomų maisto medžiagų iš sugaunamų vabzdžių, kuriuos jie suvirškina. Daugelis vabzdžiaėdžių augalų yra randami kalnuotose proskynose kur nėra turtingas dirvožemis ir pelkėtose vietovėse.
Vabzdžiaėdžiai augalai yra skirstomi į tikruosius ir pseudo – vabzdžiaėdžius. Tikrieji vabzdžiaėdžiai yra užbaigę evoliucijos etapus, jie gaudo grobį jį suvirškina ir pasisavina reikalingas maisto medžiagas. Pseudo – vabzdžiaėdžiai augalai sugeba tik privilioti grobį ir jį sugauti, tačiau savo sugauto grobio nevirškina, todėl mokslininkai sako, kad jie yra evoliucijos pusiaukelėje. Tikriesiems vabzdžiaėdžiams priskiriama ~ 630 augalų rūšių, pseudo-vabzdžiaėdžiams – apie 300.
Tikrųjų vabzdžiaėdžių šeimos:
Pseudovabzdžiaėdžių šeimos:
Augalų pavadinimai yra sugalvoti taip, kad atsispindėtų juose vabzdžiaėdžių gaudyklės, pavyzdžiui, lipni rasa, ąsotis ar spąstai.
Lietuvoje yra dešimt vabzdžiaėdžių augalų rūšių, priklausančių šioms gentims:
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos šios rūšys:
Šių augalų priežiūra nėra lengva, norint, kad vabzdžiaėdžiai gerai augtų reikia jiems sudaryti ypatingas sąlygas.
TUKLĖ (Pinguicula)
Tuklė (Pinguicula) – notreliažiedžių (Lamiidae) poklasio skendeninių (Lentibulariaceae) šeimos augalų gentis, paplitusi Šiauriniame pusrutulyje: Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Gentyje yra apie 80 skirtingų augalų rūšių.
Šių augalų gaudyklės - lapai, jie nėra tokie įspūdingi kaip kitų vabzdžiaėdžių augalų, tačiau tuklės (Pinguicula) mus gali džiuginti nuolatos kraunamais žiedais. Ant augalų lapų, kurie yra lipnūs ir tarsi pasidengę nedidele rasa nutūpę vabzdžiai pakimba. Po sugautu grobiu susiformuoja griovelis, išlinkimas, vabzdys panyra į virškinimo sultis ir po kelių dienų yra suvirškinamas.
Tukles (Pinguicula) gali auginti ir nepatyrę vabzdžiaėdžių augalų augintojai, jos nereikalauja daug šviesos, tinka ir sausesnis oras, gali būti laistomos kalkėtu vandeniu, žemė turi būti rūgšti.
Pinguicula cyclosecta Casper ir Pinguicula moctezumae Zamudio & R. Z. Ortega, nuotr. Akvilės Pečiulytės
SAULAŠARĖ (Drosera)
Saulašarės paplitusios Europoje, Naujoje Gvinėjoje, Japonijoje ir Šiaurės Amerikoje. Yra beveik 200 rūšių saulašarių (Drosera), Lietuvoje randamos tik trys rūšys šių vabzdžiaėdžių augalų augant savaime, tarp jų ir vienas tarprūšinis hibridas. Tai būtų: apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia), Ilgalapė saulašarė (Drosera anglica) ir mažalapė saulašarė (Drosera intermedia).
Šie vabzdžiaėdžiai augalai nėra judrūs savo gaudyklėmis. Saulašarių (Drosera) gaudyklės - lapai, kurie apaugę plonais plaukeliais su išsiskiriančiais lipniu skysčiu. Todėl augalo lapai atrodo taip lyg ant jų nuolat būtų rasos lašeliai. Augalo aukštis 10-25cm.
Vabzdžiaėdis augalas auga gimininėse pelkėse, užpeikėjusiose pievose, durpynuose. Žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais, sėklos jau būna subrendusios rugsėjo mėn. Sėklų ilgis iki 1,5mm.
Saulašarės (Drosera) yra naudojamos kaip vaistai, panaudojant jų antžeminę dalį. Jau nuo senų laikų saulašarių arbata buvo gydomas kosulys, plaučių ir kitos gleivinės ligos. Jos yra naudojamos ne tik vidiniam gydymui, bet išoriniam, pavyzdžiui gydant karpas.
Drosera kaieteurensis Brum. – Ding., nuotr. Akvilės Pečiulytės
ĄSOTENIS (Nepenthes)
Ąsoteniai (Nepenthes) paplitę Indijos Šiaurės Rytuose, Azijoje (Filipinuose, Sumatroje ir kt.), Seišeliuose, Madagaskare. Šie vabzdžiaėdžiai augalai yra prisitaikę augti pelkėtose vietovėse ir atogrąžų miškuose, kuriuose yra jiems reikalingos drėgmės. Dėl naikinamų ąsotenių (Nepenthes) buveinių augalai sparčiai nyksta, todėl yra įtraukti į Tarptautinę raudonąją knygą. Gentyje yra nemažai hibridų ir apie 110 rūšių, taip pat yra išvesta įvairių veislių.
Augalo pavadinimas atitinka jo gaudykles, ąsotėlius, jų yra labai įvairių tiek savo dydžiu, tiek formomis, taip pat gausu spalvų. Vabzdžiaėdžiai ąsotėliai, tai pakitę lapai, jie yra išauginami ant lapo viršutinės dalies išleidžiant ūselį ant kurio susiformuoja ąsotėlis. Ąsotėliai priklausomai nuo rūšies gali būti nuo 2,5 iki 30cm ilgio. Dauguma šios genties gaudyklių yra pasidengusios vaškiniu paviršiumi, tai padeda lengviau pagauti grobį ir neleidžia jam pabėgti. Grobį augalas privilioja specifiniais kvapais, nektaru ar skirtingomis žiedų spalvomis. Virškinimo skystis ąsotėlio viduje yra klampus, todėl pakliuvę vabzdžiai nebegali pasprukti ir yra suvirškinami. Ąsotėlį dengia dangtelis, kuris apsaugo gaudyklę nuo lietaus vandens.
Tokiuose ąsotėliuose retkarčiais trumpam įsikuria šikšnosparniai, neršia varlės, taip pat tyrinėjant yra randama graužikų išmatų, kurios taip pat yra suvirškinamos ir pasisavinamos, kaip trąšos.
Dar ąsotenio (Nepenthes) gaudyklės yra vadinamos beždžionių puodeliais, kadangi beždžionės yra pastebėtos iš jų geriančios vandenį.
Nepenthes `Blood Marry` Nuotr. Akvilės Pečiulytės
Parengė A. Pečiulytė, 2015 m.
