Gėlės turi praeitį, ateitį, žmonių prieraišumo trauką varge, džiaugsme, kasdienybėje. Smulkiasvogūninių gėlių vieta išskirtinė. Šie pavasario pranašai, atbudusios gamtos kūdikiai, jau daug amžių labai laukiami – žiedus saulei atveria pirmieji. Kartu su bundančiu pavasariu pasitiksime visų laukiamą šv. Velykų šventę. Šiomis gėlelėmis grožimės parkuose, sodybose ar balkono loveliuose. Jų žiedai įpinti tautiniuose raštuose, apdainuoti dainose.

Šįmet (2020 m.) visu mėnesiu anksčiau pražydo snieguolės, puškinijos, žiedus jau krauna scylės, kai saulė labiau įšildys žemę, ims skleistis žydrės. Daugumai šių gėlelių iš vieno svogūno išauga po kelis varpelio formos ar žvaigždiškus žiedelius, kurių būname labai išsiilgę. Auginti šias gėles nesudėtinga, reikia tik parinkti tas vietas, kur saulė anksčiausiai ištirpina sniegą ir greičiausiai įšildo žemę. Geriausiai suveši pasodintos orui ir vandeniui pralaidžiame dirvožemyje.

Snieguolės

Snieguolė (Galanthus L.) – amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė.  Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze, Irane, Mažojoje Azijoje. Gentyje 23 rūšys. Dauguma žydi pavasarį. Auga pievose, miškapievėse, drėgnuose akmeninguose šlaituose, pusiau pavėsyje. Lotyniškas vardas graikų kilmės: gala – „pienas“, anthos – „žiedas“. Dauguma rūšių Europoje auginamos nuo XIX a. antros pusės.

Snieguolės užauga iki 4–20 cm aukščio. Žiedai taisyklingi, balti. Dažniausiai trys išoriniai  vainiklapiai, visiškai balti, trys vidiniai vainiklapiai, dažniausiai perpus trumpesni už išorinius, vienas kitą gaubia. Viršutinėje jų dalyje ‒ žalsvos dėmelės arba žali vientisi apvadai. Žydint šių apvadų kontūrai kinta, dėmelės dažnai susilieja. Yra daug porūšių ir hibridinių veislių, kurios skiriasi žiedų forma, dydžiu ir žalsvais išmarginimais, yra nemažai ir pilnavidurių. Vaisius – dėžutė. Lapai pamatiniai, linijiški arba lancetiški, šviesiai ar tamsiai žali su pilkšvu apnašu arba žvilgantys. Visų rūšių lapai, augalams peržydėjus, smarkiai auga ir į vegetacijos pabaigą būna 1,5–3 kartus ilgesni negu žydint. Svogūnai daugiamečiai, rutuliški arba kiaušiniški, 1,0–1,5 cm, ilgesni už skersmenį. Įvairių rūšių svogūnų dydis skirtingas: vienų – nedideli, iki 1,5 cm skersmens (G. graecus, G. transcaucasicus), kitų – stamboki, iki 2,5–3,0 cm skersmens (G. ikariae, G. krasnovii, G. platiyphyllus). Svogūnų maitinamieji lukštai gaubia vieni kitus. Svogūnas padengtas rusva blizgančia luobele. Kasmet priaugina po keletą vaikučių. Šaknys kuokštinės, giliai skverbiasi į dirvą, todėl dirva perkasama iki 30 cm gylio.

Baltoji snieguolė (G. nivalis) savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Vakarų Azijoje ir Kaukaze. Lietuvoje jos mylimos ir auginamos darželiuose nuo seno, senuose parkuose yra sulaukėjusių. Ir kaip gražiai buvo vadinamos: sniego kankaliukais, ledinikėmis, ledlelijytėmis, balandžio lelijėlėmis, panelėmis. Pražysta labai anksti, kai tik pradeda tirpti sniegas. J. Strazdas 1930 m. išleistoje knygelėje „Darželio gėlės ir kambarinių gėlių priežiūra“ rašo: „Snieguolės gali būti šiuo vardu pakrikštytos dėl to, kad jos pradeda žydėti dar pavasario sniegui betirpstant; labai dažnai jų žiedai prasimuša pro ploną sniego sluoksnelį“. Užauga iki 10–12 cm aukščio. Žiedai balti, lyg permatomi, kvapnūs, varpelio formos, vidiniai vainiklapiai perpus tumpesni už išorinius, vertikalūs, gaubia vienas kitą,  viršutinėje dalyje yra širdiška iškarpa ir dvi žalsvos dėmės. Augalui žydint, dėmės dažnai susilieja ir sudaro vientisą apvadą. Vaistinis augalas. Svogūnas apie 1 cm skersmens, turi nuodingų cheminių medžiagų.

Baltoji pilnavidurė snieguolė (G. nivalis) ‘Flore Pleno’ užauga iki 10–15 cm aukščio.

Graikinė snieguolė (G. elwesii) savaime auga Pietryčių Europos kalnuose, Mažojoje Azijoje. Tai viena vėliausiai žydinčių snieguolių. Išoriniai vainiklapiai platūs.

Plačialapė snieguolė (G. platyphyllus) savaime auga Šiaurės Kaukaze ir Užkaukazėje alpinėse pievose. Išoriniai vainiklapiai elipsiški ar pailgai kiaušiniški, smailia viršūne, vidiniai – be širdiškos iškarpos.

Raukšlėtoji snieguolė (G. plicatus) savaime auga Pietryčių Europos kalnuose ir priekalnėse, Kryme. Šios rūšies lapai išskirtiniai – melsvai žali, apatinėje pusėje su pilkšvu apnašu, užsisukusiais pakraščiais, vėliau jie šiek tiek išsitiesina, tačiau iki vegetacijos pabaigos išlieka raukšlėti.

Auginimas. Snieguolės geriausiai auga lengvoje, puveningoje ir per vegetaciją drėgnokoje dirvoje. Blogai auga tiek sausose, tiek šlapiose dirvose. Snieguolės persodinamos kas 4–5 metus, kai peržydi, kol dar lapai nenudžiūvę. Kerą suskirstome taip, kad kiekvienoje dalyje būtų 3–4 svogūnėliai, ir vėl sodiname. Svogūnai kasami vėliau, jeigu laikomi iki rudens. Dukterinių svogūnėlių kiekvienais metais priaugina nedaug. Gėlynams parenkami ne mažesni kaip 1 cm skersmens svogūnai, iš smulkesnių po metų dar neišauga žiedai. Svogūnai sodinami 8–10 cm gylyje, paliekant 10 x 10 cm tarpus. Galima dauginti ir sėklomis. Sėjama tuoj pat, kai tik jos subręsta. Jeigu pasėjama laiku, augalai sudygsta iki rudens. Persodinama po metų į purią, puveningą dirvą. Geriausia sodinti pusiau pavėsyje. Sėjinukai pražysta ketvirtaisiais metais.

Puškinijos

Puškinija (Puschkinia) – smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė, iki 25 cm aukščio. Gentyje trys rūšys: P. bilgineri ir P. peshmenii, savaime augančios Turkijoje, bei scyliažiedė puškinija (P. scilloides), kurios paplitimo arealas daug didesnis: Čekija, Iranas, Irakas, Libanas–Sirija, Šiaurės Kaukazas, Užkaukazė ir Turkija. Pavadinta rusų keliautojo, botaniko, chemiko, geologo Aleksejaus Musin-Puškino vardu. Žiedai melsvi, rečiau balti.

Scyliažiedė puškinija (P. scilloides) pražysta labai anksti, kai tik ištirpsta sniegas. Žiedai melsvi, jų atspalvio ryškumą nulemia tiek saulė, tiek trąšos. Žiedai sudaro gan tankią kekę iš kelių (2–6), kartais iš 18 žiedų. Žiedai kvapnūs, varpelio formos, balsvai melsvi, su tamsesne melsva juostele išilgai per kiekvieno vainiklapio vidurį. Žydi 2–3 savaites. Lapai išauga kartu su žiedynais ir sudaro lengvą purų sąžalyną. Lapai žali, linijiški. Svogūnai kiaušiniški arba apvalūs, iki 3 cm skersmens.

Auginimas. Kaip ir visos svogūninės gėlės, puškinijos nemėgsta įmirkusios dirvos. Geriausiai suveši pasodintos saulėtoje ar dalinai užpavėsintoje vietoje, humusingoje, nesunkioje, pralaidžioje vandeniui, tačiau drėgnokoje dirvoje. Svogūnai iškasami baigiantis vegetacijai. Vienoje vietoje jos puikiai auga 5–7 metus. Vėliau, nepersodinus smulkėja žiedynai. Galima dauginti ir sėklomis, kurios sėjamos iš karto ar ne vėliau kaip rugsėjį. Sėjinukai pražysta 2–3 metais.

Scylės

Scylė (Scilla L.) – smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė, 5–20 cm, rečiau iki 40 cm aukščio, su pamatiniais linijiškais lapais. Paplitusios Europos, Azijos ir Pietų Afrikos vidutinio ir paatogrąžių klimato regionuose. Gentyje yra apie 90 rūšių. Šios gėlelės pavadinimas kilęs iš senovės graikų žodžio skilla – „jūrinis svogūnas“. Dauguma žydi pavasarį, tačiau yra ir žydinčių rudenį (S. hyacinthoide, S. lilio-hyacinthus, S. monophyllos ir kt). Žiedai susitelkę kekės pavidalo žiedynuose grupėmis arba pavieniui, varpelio formos arba žvaigždiški, mėlyni, žydri, rožiniai, purpuriniai, alyviniai ir balti. Vaisius – tribriaunė dėžutė. Svogūnėliai apvalūs ar kiaušiniški, pilki, tamsiai violetiniai ar rudi.

Lietuvoje dažniausiai auginamos dvilapė scylė (S. bifolia), sibirinė scylė (S. siberica), S. forbesii,  S. luciliae. Visos jos gražios ir mielos.

Dvilapė scylė (S. bifolia) minima jau nuo 1586 m. Daug kur sulaukėjusi. Žydi anksti pavasarį 12–15 dienų. Nuo sibirinės scylės skiriasi tuo, kad jos žiedai nėra nulinkę žemyn. Žiedai mėlyni, tamsiai violetiniai, rečiau balti, rausvi ar purpuriniai. Labai dekoratyvi šviesiai rožiniais žiedais dvilapės scylės veislė ‘Rosea’.

  

1) Scilla bifolia; 2) Scilla bifolia 'Rosea'

Sibirinė scylė (S. siberica) – tai labai seniai kultivuojama rūšis, daug kur sulaukėjusi. Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Žiedyne 1–3 nusvirę, pradžioje varpelio formos, vėliau žvaigždiški, žydrai mėlyni žiedai. Žiedui skleidžiantis, neilgi žiedkočiai nulinksta. Yra daug porūšių, varietetų ir veislių. Šįmet saulės atokaitoje šios gėlytės pradėjo skleistis jau kovo viduryje.

    

 1) Scilla siberica; 2) Scilla siberica 'Spring Beauty'; 3) Scilla siberica 'Alba'

S. forbesii – labai dekoratyvi žvaigždiškais, melsvais, į viršų nukreiptais žiedais, pražysta kiek vėliau nei sibirinė scylė.

   Scilla forbesii 'Rosea'

S. luciliae paplitusi Turkijos vakaruose. Augalai iki 25 cm aukščio. Lapai žali, iki 8 cm ilgio ir 2 cm pločio, auga poromis arba po tris. Žiedynkočiai apie 15 cm aukščio. Žiedai žvaigždiški, violetiniai mėlyni su baltu centru , 3,5 cm skersmens, sutelkti po kelis kekės formos žiedyne. Jie maloniai kvepia.

Itin puošni veislė ʻAlbaʼ. Žydi balandį–, apie 20 dienų. Svogūnėliai smulkūs. Lotyniškas vardas Lucile suteiktas Šveicarijos botaniko Pierre’o Edmond’o Boissier’io žmonos garbei.

Auginimas. Gerai jaučiasi saulėtoje vietoje ir pusiau šešėlyje, lengvose ar vidutinio sunkumo puriose, puveningose, neužmirkstančiose, bet ir labai neperdžiūvančiose dirvose. Ypač tinka perpuvusių lapų žemė. Didesnėmis grupėmis sodinamos prie krūmų, netoli takelių, apvaduose, alpinariumuose. Sibirines scyles galima sodinti balkonų loveliuose, jas nesunku pražydinti žiemą. Visų scylių žiedai ilgai laikosi pamerkti. Daugelį jų galima auginti vejose, ypač po medžiais, kur veja retesnė. Jos savaime pasisėja. Veją reikia pjauti šiek tiek vėliau, geriausia, kai svogūninių augalų lapai pagelsta. Po žydėjimo lapai ir stiebai greitai pagelsta ir sunyksta. Sėklas išnešioja skruzdėlės, todėl kartais scylės pražysta visai netikėtoje vietoje. Persodinti geriausia kas 3–4 metus. Visgi dauguma scylių nepersodintos vienoje vietoje auga dešimtmečius – paplinta, subujoja ir sudaro sąžalynus. Scylės persodinamos rugpjūtį–rugsėjį. Galima persodinti ir vasarą, bet paskui prasčiau vystosi svogūnėliai. Rūšinės scylės dauginamos ir sėklomis, jas tik surinkus reiktų iškart pasėti. Sėjinukai pražysta jau antraisiais metais.

Žydrės

Žydrė (Muscari Mill.) – smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametis, žolinis smulkiasvogūninis augalas, užaugantis iki 10–30 cm aukščio. Gentyje 50 rūšių. Natūraliai žydrės paplitusios Kaukaze, Vidurio ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Turkijoje. Auga kalvų šlaituose, tarp krūmų, miškų laukymėse ir alpinėse pievose, pakyla į 3000 m virš jūros lygio aukštį. Visos žydrės yra dekoratyvios. Lietuvoje populiariausios ir dažniausiai auginamos gėlynuose penkios introdukuotos žydrių rūšys: armėninė žydrė, smulkiažiedė žydrė, kekinė žydrė, plačialapė žydrė ir M. aucheri.

Lapai pamatiniai, latakiški ar lygūs, dažniausiai linijiški. Žiedai sudaro kekes. Paprastai apatinėje žiedyno dalyje susitelkę fertilūs (mezgantys sėklas), viršutinėje ‒ sterilūs žiedai. Žiedai kvapūs, įvairių atspalvių mėlyni, bet yra ir baltažiedžių veislių. Vaisius – tribriaunė dėžutė. Sėklos juodos, raukšlėtos. Svogūnai tunikiniai, kiaušiniški ar ropiški, 1,0–3,5 cm skersmens.

Armėninė žydrė (M. armeniacum H. J. Veitch). Paplitusi Kaukaze, Balkanuose ir Vakarų Turkijoje. Lapai 3‒7, linijiški, pilkšvai žali, 15‒20 cm ilgio, viršuje nusmailėję. Žiedynkočiai 15‒20 cm aukščio. Žiedai 0,4‒0,5 cm ilgio, sudaro mėlynas pailgas kekes. Žydi balandžio pabaigoje–gegužės mėnesį. Sutinkamos šios armeninės žydrės puošnios veislės.

Muscari armeniacum 'Album' žiedai balti, žydi balandį–gegužę:

Muscari armeniacum 'Big Smile' žiedai mėlyni, žydi balandį–gegužę:

Muscari armeniacum 'Blue Spike' žiedai pilnaviduriai, šviesiai mėlyni, sudaro puošnias kekės. Žydi gegužės pabaigoje:

Muscari armeniacum 'Fantasy Creation' žydėjimo pradžioje žiedai pilnaviduriai, žalsvi, pamažu nusispalvina ir tampa mėlyni. Kekės putlios, puošnios. Žydi gegužę:

Muscari armeniacum 'Pink Sunrise' žiedai šviesiai rožiniai, žydi balandį–gegužę:

Smulkiažiedė žydrė (M. botryoides (L.) Mill.) paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje. Lapai 2‒6, linijiškai latakiški, žali, 10‒25 cm ilgio. Žiedynkotis 10‒12 cm aukščio. Žiedai sudaro 2‒3 cm ilgio kekes. Kekės viršuje žiedai šviesiai mėlyni, žemiau mėlyni. Žydi gegužę:

Veislės 'Album' žiedai balti. Iš pradžių kekės tankios, vėliau ištįsta. Žydi balandį–gegužę.

Kekinė žydrė (M. neglectum Ten.) paplitusi pietinėje Rusijos dalyje, Kryme, Kaukaze ir Viduržemio jūros regione. Lapai 2‒6, linijiški, žali, 10‒12 cm ilgio. Žiedynkočiai 10‒12 cm ilgio. Žiedai sudaro 3‒6 cm ilgio kekes. Kekės viršuje žiedai šviesiai alyviniai, žiemiau tamsiai purpuriškai violetiniai. Žydi balandį–gegužę:

Plačialapė žydrė (M. latifolium J.Kirk) paplitusi Turkijoje. Lapai žali, platūs, 2‒5 cm pločio ir 15‒20 cm ilgio, įgaubti. Žiedynkočiai 15‒20 cm aukščio. Žiedai sudaro 5 cm ilgio kekes. Kekės viršuje žiedai alyviniai, žiemiau tamsiai violetiniai. Žydi gegužę:

Muscari aucheri (Boiss.) Baker) paplitusi Turkijoje. Lapai 3‒6, linijiški, platesni, pilkšvai žali, įgaubti. Žiedynkočiai 12‒15 cm aukščio. Žiedai sudaro beveik rutuliškas kekes. Kekės viršuje žiedai balsvi, žemiau šviesiai mėlyni. Žydi gegužę. Mielos įdomesnės ir puošnesnės veislės.

Muscari aucheri  'Blue Magic' sudaro tankias kekes. Kekės viršuje žiedai melsvi, žemiau mėlyni. Žydi balandį–gegužę:

Muscari aucheri 'Dark Eyes' sudaro tankias kekes. Žiedai tamsiai mėlyni. Žydi gegužę:

Muscari aucheri 'White Magic' sudaro tankias kekes. Žiedai balti. Žydi gegužę.

Auginimas. Priklausomai nuo klimatinių sąlygų, žydrių žydėjimas gali kisti. Geriausiai auga saulėtoje vietoje arba lengvoje paūksmėje, humusingame, vandeniui laidžiame, priesmėlio dirvožemyje. Nemėgsta dregmės pertekliaus. Geriau pakenčia kalkingas negu rūgščias dirvas. Nelabai derlingos dirvos tręšiamos kompostu. Pavasarį augalus patartina tręšti svogūninėms gėlėms skirtomis trąšomis.

Žydrės dažniausiai sodinamos pavienėmis grupėmis vejose arba komponuojamos su kitomis daugiametėmis gėlėmis. Ypač gražiai atrodo žydrių deriniai su kitomis tuo metu žydinčiomis gėlėmis: krokais, raktažolėmis, sniegžydrėmis, margutėmis ir kt. Žydrės dažnai grupuojamos su tulpėmis ar narcizais, arba sodinamos tarp jų. Jų priežiūra nesudėtinga. Kai kurios žydrių rūšys tinka puokštėms, galima ir pražydinti.

Peržydėjus. Žydrių svogūnėlius patartina persodinti kas 5–7 metus. Juos galima persodinti įvairiu metu, bet geriausia, kai nudžiūsta lapai arba rudenį – rugsėjį ar spalį. Dauginant svogūnėliais, jie sodinami lysvėse 3 cm gylyje. Svogūnėliai gėlynuose sodinami 6–8 cm gylyje kas 10 cm vienas nuo kito. Pasodinus mulčiuoti nereikia. Tankiau sodinti nepatartina, nes gėlės labai greitai sutankėja, išauga daug svogūnėlių vaikučių ir greitai (po 1–2 metų) jie pradeda žydėti. Dauginant sėklomis, jas reikia pasėti iškart surinkus, nes greitai praranda daigumą.

Straipsnį parengė VU Botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Regina JUODKAITĖ, botaninių kolekcijų vyr. kuratorė Viktorija GUSEVA. Nuotraukos autorių.

Straipsnis publikuotas žurnale „Rasos“ 2020 m. balandžio mėn.